¹Kadangi daugelis rašė pasakojimą apie pas mus buvusius įvykius,

¹Kad već mnogi poduzeše sastaviti izvješće o događajima koji se ispuniše među nama -

²kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai,

²kako nam to predadoše oni koji od početka bijahu očevici i sluge Riječi -

³tai ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofiliau, sutvarkytą pasakojimą,

³pošto sam sve, od početka, pomno ispitao, naumih i ja tebi, vrli Teofile, sve po redu napisati

⁴kad įsitikintum tikrumu mokymo, kurio buvai išmokytas.

⁴da se tako osvjedočiš o pouzdanosti svega u čemu si poučen.

⁵Judėjos karaliaus Erodo dienomis gyveno kunigas, vardu Zacharijas, iš Abijos skyriaus. Jis turėjo žmoną, vardu Elžbietą, iš Aarono palikuonių.

⁵U dane Heroda, kralja judejskoga, bijaše neki svećenik imenom Zaharija iz razreda Abijina. Žena mu bijaše od kćeri Aronovih, a ime joj Elizabeta.

⁶Jie abu buvo teisūs Dievo akyse ir nepriekaištingai vykdė visus Viešpaties įsakymus bei nuostatus.

⁶Oboje bijahu pravedni pred Bogom: živjeli su besprijekorno po svim zapovijedima i odredbama Gospodnjim.

⁷Juodu neturėjo vaikų, nes Elžbieta buvo nevaisinga, ir abu sulaukę senyvo amžiaus.

⁷No nisu imali djeteta jer Elizabeta bijaše nerotkinja, a oboje već poodmakle dobi.

⁸Kartą Zacharijas, atėjus eilei, tarnavo Dievui kaip kunigas ir, pagal paprotį,

⁸Dok je Zaharija jednom po redu svoga razreda obavljao svećeničku službu pred Bogom,

⁹kunigų burtu teko jam, įėjus į Viešpaties šventyklą, smilkyti smilkalus.

⁹ždrijebom ga zapade po bogoslužnom običaju da uđe u Svetište Gospodnje i prinese kad.

¹⁰Smilkymo valandą lauke meldėsi gausi žmonių minia.

¹⁰Za vrijeme kađenice sve je ono mnoštvo naroda vani molilo.

¹¹Tada jam pasirodė Viešpaties angelas, stovintis smilkymo aukuro dešinėje.

¹¹A njemu se ukaza anđeo Gospodnji. Stajao je s desne strane kadionoga žrtvenika.

¹²Pamatęs jį, Zacharijas sumišo, ir jį apėmė baimė.

¹²Ugledavši ga, Zaharija se prepade i strah ga spopade.

¹³Bet angelas jam tarė: “Nebijok, Zacharijau, nes tavo malda išklausyta. Tavo žmona Elžbieta pagimdys tau sūnų, o tu jį pavadinsi Jonu.

¹³No anđeo mu reče: "Ne boj se, Zaharija! Uslišana ti je molitva: žena će ti Elizabeta roditi sina. Nadjenut ćeš mu ime Ivan.

¹⁴Tau bus džiaugsmas ir linksmybė, ir daugelis džiaugsis jo gimimu,

¹⁴Bit će ti radost i veselje i rođenje će njegovo mnoge obradovati.

¹⁵nes jis bus didis Viešpaties akyse. Jis negers vyno nei stiprių gėrimų. Ir nuo pat gimimo jis bus kupinas Šventosios Dvasios,

¹⁵Bit će doista velik pred Gospodinom. Ni vina ni drugoga opojnog pića neće piti. Duha Svetoga bit će pun već od majčine utrobe.

¹⁶ir daugybę Izraelio vaikų atvers į Viešpatį, jų Dievą.

¹⁶Mnoge će sinove Izraelove obratiti Gospodinu, Bogu njihovu.

¹⁷Elijo dvasia ir jėga jis eis pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus ir neklusniuosius į teisiųjų nusistatymą, kad parengtų Viešpačiui paruoštą tautą”.

¹⁷Ići će pred njim u duhu i sili Ilijinoj da obrati srce otaca k sinovima i nepokorne k razumnosti pravednih te spremi Gospodinu narod pripravan."

¹⁸Tada Zacharijas atsakė angelui: “Kaip tai aš patirsiu? Aš gi jau senas, ir mano žmona nebejauna”.

¹⁸Nato Zaharija reče anđelu: "Po čemu ću ja to razaznati. Ta star sam i žena mi poodmakle dobi."

¹⁹Angelas jam atsakė: “Aš esu Gabrielius, stovintis Dievo akivaizdoje. Esu atsiųstas kalbėti su tavimi ir pranešti tau šią linksmą žinią.

¹⁹Anđeo mu odgovori: "Ja sam Gabriel koji stojim pred Bogom. Poslan sam da govorim s tobom i da ti donesem ovu radosnu poruku.

²⁰Štai tu tapsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki tos dienos, kurią tai įvyks, nes nepatikėjai mano žodžiais, kurie išsipildys savo metu”.

²⁰I evo, budući da nisi povjerovao mojim riječima, koje će se ispuniti u svoje vrijeme, zanijemjet ćeš i nećeš moći govoriti do dana dok se to ne zbude."

²¹Tuo tarpu žmonės laukė Zacharijo ir stebėjosi, kad jis taip ilgai užtrunka šventykloje.

²¹Narod je iščekivao Zahariju i čudio se što se toliko zadržao u Svetištu.

²²Išėjęs jis negalėjo prakalbėti, ir jie suprato, kad jis turėjęs šventykloje regėjimą. Jis aiškinosi jiems ženklais ir pasiliko nebylys.

²²Kad je napokon izašao, nije im mogao ništa reći pa zaključiše da je u Svetištu imao viđenje. Nastojao im se doduše izraziti znakovima, ali osta nijem.

²³Tarnavimo dienoms pasibaigus, jis grįžo namo.

²³Kad se navršiše dani njegove službe, otiđe kući.

²⁴Praslinkus kiek laiko, jo žmona Elžbieta pastojo ir penkis mėnesius slėpėsi, sakydama:

²⁴Nakon tih dana zatrudnje Elizabeta, njegova žena. Krila se pet mjeseci govoreći:

²⁵“Tai Viešpats man davė; Jis dabar teikėsi atimti mano pažeminimą žmonių akyse”.

²⁵"Evo, to mi je učinio Gospodin u dane kad mu se svidje skinuti s mene sramotu među ljudima."

²⁶Šeštame mėnesyje angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą Nazaretą

²⁶U šestome mjesecu posla Bog anđela Gabriela u galilejski grad imenom Nazaret

²⁷pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija.

²⁷k djevici zaručenoj s mužem koji se zvao Josip iz doma Davidova; a djevica se zvala Marija.

²⁸Atėjęs pas ją, angelas tarė: “Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi! Palaiminta tu tarp moterų!”

²⁸Anđeo uđe k njoj i reče: "Zdravo, milosti puna! Gospodin s tobom!"

²⁹Jį pamačiusi, ji sumišo nuo jo žodžių ir galvojo, ką toks pasveikinimas reiškia.

²⁹Na tu se riječ ona smete i stade razmišljati kakav bi to bio pozdrav.

³⁰O angelas jai tarė: “Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą!

³⁰No anđeo joj reče: "Ne boj se, Marijo! Ta našla si milost u Boga.

³¹Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi Sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi.

³¹Evo, začet ćeš i roditi sina i nadjenut ćeš mu ime Isus.

³²Jis bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos Jam Jo tėvo Dovydo sostą;

³²On će biti velik i zvat će se Sin Svevišnjega. Njemu će Gospodin Bog dati prijestolje Davida, oca njegova,

³³Jis valdys Jokūbo namus per amžius, ir Jo karalystei nebus galo”.

³³i kraljevat će nad domom Jakovljevim uvijeke i njegovu kraljevstvu neće biti kraja."

³⁴Marija paklausė angelą: “Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?”

³⁴Nato će Marija anđelu: "Kako će to biti kad ja muža ne poznajem?"

³⁵Angelas jai atsakė, tardamas: “Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo jėga apgaubs tave; todėl ir gimęs iš tavęs bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi.

³⁵Anđeo joj odgovori: "Duh Sveti sići će na te i sila će te Svevišnjega osjeniti. Zato će to čedo i biti sveto, Sin Božji.

³⁶Tavo giminaitė Elžbieta, kuri buvo laikoma nevaisinga, pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas jai,

³⁶A evo tvoje rođakinje Elizabete: i ona u starosti svojoj zače sina. I njoj, nerotkinjom prozvanoj, ovo je već šesti mjesec.

³⁷nes Dievui nėra negalimų dalykų”.

³⁷Ta Bogu ništa nije nemoguće!"

³⁸Tada Marija atsakė: “Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūnie man pagal tavo žodį”. Ir angelas nuo jos pasitraukė.

³⁸Nato Marija reče: "Evo službenice Gospodnje, neka mi bude po tvojoj riječi!" I anđeo otiđe od nje.

³⁹Tomis dienomis Marija atsikėlusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą.

³⁹Tih dana usta Marija i pohiti u Gorje, u grad Judin.

⁴⁰Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elžbietą.

⁴⁰Uđe u Zaharijinu kuću i pozdravi Elizabetu.

⁴¹Vos tik Elžbieta išgirdo Marijos sveikinimą, suspurdėjo kūdikis jos įsčiose, o pati Elžbieta tapo kupina Šventosios Dvasios.

⁴¹Čim Elizabeta začu Marijin pozdrav, zaigra joj čedo u utrobi. I napuni se Elizabeta Duha Svetoga

⁴²Ji balsiai sušuko ir tarė: “Palaiminta tu tarp moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius!

⁴²i povika iz svega glasa: "Blagoslovljena ti među ženama i blagoslovljen plod utrobe tvoje!

⁴³Iš kur man tai, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!

⁴³Ta otkuda meni da mi dođe majka Gospodina mojega?

⁴⁴Štai vos tik tavo pasveikinimas pasiekė mano ausis, suspurdėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose.

⁴⁴Gledaj samo! Tek što mi do ušiju doprije glas pozdrava tvojega, zaigra mi od radosti čedo u utrobi.

⁴⁵Laiminga patikėjusi, nes išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta”.

⁴⁵Blažena ti što povjerova da će se ispuniti što ti je rečeno od Gospodina!"

⁴⁶O Marija prabilo: “Mano siela šlovina Viešpatį,

⁴⁶Tada Marija reče: "Veliča duša moja Gospodina,

⁴⁷ir mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju,

⁴⁷klikće duh moj u Bogu, mome Spasitelju,

⁴⁸nes Jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos,

⁴⁸što pogleda na neznatnost službenice svoje: odsad će me, evo, svi naraštaji zvati blaženom.

⁴⁹nes didžių dalykų padarė man Galingasis, ir šventas yra Jo vardas!

⁴⁹Jer velika mi djela učini Svesilni, sveto je ime njegovo!

⁵⁰Jis gailestingas iš kartos į kartą tiems, kurie Jo bijosi.

⁵⁰Od koljena do koljena dobrota je njegova nad onima što se njega boje.

⁵¹Jis parodė savo rankos galybę ir išsklaidė išdidžios širdies žmones.

⁵¹Iskaza snagu mišice svoje, rasprši oholice umišljene.

⁵²Jis numėtė galiūnus nuo sostų ir išaukštino žemuosius.

⁵²Silne zbaci s prijestolja, a uzvisi neznatne.

⁵³Alkstančius gėrybėmis apdovanojo, turtuolius tuščiomis paleido.

⁵³Gladne napuni dobrima, a bogate otpusti prazne.

⁵⁴Jis padėjo savo tarnui Izraeliui, prisimindamas gailestingumą,

⁵⁴Prihvati Izraela, slugu svoga, kako obeća ocima našim:

⁵⁵kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams­Abraomui ir jo palikuonims per amžius”.

⁵⁵spomenuti se dobrote svoje prema Abrahamu i potomstvu njegovu dovijeka."

⁵⁶Marija išbuvo su Elžbieta apie tris mėnesius ir sugrįžo į savo namus.

⁵⁶Marija osta s Elizabetom oko tri mjeseca, a onda se vrati kući.

⁵⁷Elžbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus.

⁵⁷Elizabeti se međutim navršilo vrijeme da rodi. I porodi sina.

⁵⁸Jos kaimynai ir giminės, išgirdę, kokį didį gailestingumą parodė jai Viešpats, džiaugėsi kartu su ja.

⁵⁸Kad su njezini susjedi i rođaci čuli da joj Gospodin obilno iskaza dobrotu, radovahu se s njome.

⁵⁹Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo vardu­Zachariju.

⁵⁹Osmoga se dana okupe da obrežu dječaka. Htjedoše ga prozvati imenom njegova oca - Zaharija,

⁶⁰Atsakydama jo motina tarė: “O, ne! Jis vadinsis Jonas”.

⁶⁰no mati se njegova usprotivi: "Nipošto, nego zvat će se Ivan!"

⁶¹Jie jai sakė: “Bet niekas tavo giminėje neturi šito vardo”.

⁶¹Rekoše joj na to: "Ta nikoga nema od tvoje rodbine koji bi se tako zvao."

⁶²Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį.

⁶²Tada znakovima upitaju oca kojim ga imenom želi prozvati.

⁶³Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: “Jo vardas­Jonas”. Ir visi stebėjosi.

⁶³On zaiska pločicu i napisa "Ivan mu je ime!" Svi se začude,

⁶⁴Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis kalbėjo, šlovindamas Dievą.

⁶⁴a njemu se umah otvoriše usta i jezik te progovori blagoslivljajući Boga.

⁶⁵Visus kaimynus apėmė baimė, ir po visą Judėjos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius.

⁶⁵Strah obuze sve njihove susjede, a po svem su se Gorju judejskom razglašavali svi ti događaji.

⁶⁶Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo: “Kas gi bus iš to vaiko?” Ir Viešpaties ranka buvo su juo.

⁶⁶I koji su god čuli, razmišljahu o tome pitajući se: "Što li će biti od ovoga djeteta?" Uistinu, ruka Gospodnja bijaše s njime.

⁶⁷Kūdikio tėvas Zacharijas tapo pilnas Šventosios Dvasios ir pranašavo:

⁶⁷A Zaharija, otac njegov, napuni se Duha Svetoga i stade prorokovati:

⁶⁸“Tebūna palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą.

⁶⁸"Blagoslovljen Gospodin Bog Izraelov, što pohodi i otkupi narod svoj!

⁶⁹Jis iškėlė mums išgelbėjimo ragą savo tarno Dovydo namuose,

⁶⁹Podiže nam snagu spasenja u domu Davida, sluge svojega,

⁷⁰kaip nuo senų senovės buvo skelbęs savo šventųjų pranašų lūpomis,

⁷⁰kao što obeća na usta svetih proroka svojih odvijeka:

⁷¹jog mus išgelbės nuo priešų ir iš rankos tų, kurie mūsų nekenčia,

⁷¹spasiti nas od neprijatelja naših i od ruke sviju koji nas mrze;

⁷²tuo parodydamas mūsų protėviams gailestingumą ir atsimindamas savo šventąją sandorą,

⁷²iskazati dobrotu ocima našim i sjetiti se svetog Saveza svojega,

⁷³priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui, jog leis mums,

⁷³zakletve kojom se zakle Abrahamu, ocu našemu: da će nam dati

⁷⁴išvaduotiems iš priešų, be baimės Jam tarnauti

⁷⁴te mu, izbavljeni iz ruku neprijatelja, služimo bez straha

⁷⁵per visas mūsų gyvenimo dienas šventumu ir teisumu Jo akyse.­

⁷⁵u svetosti i pravednosti pred njim u sve dane svoje.

⁷⁶O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes eisi pirma Viešpaties veido Jam kelio paruošti;

⁷⁶A ti, dijete, prorok ćeš se Svevišnjega zvati jer ćeš ići pred Gospodinom da mu pripraviš putove,

⁷⁷tu mokysi Jo žmones pažinti išgelbėjimą per jų nuodėmių atleidimą

⁷⁷da pružiš spoznaju spasenja narodu njegovu po otpuštenju grijeha njihovih,

⁷⁸ir širdingiausią mūsų Dievo gailestingumą, su kuriuo aplankė mus aušra iš aukštybių,

⁷⁸darom premilosrdnog srca Boga našega po kojem će nas pohoditi Mlado sunce s visine

⁷⁹kad apšviestų esančius tamsoje ir mirties šešėlyje, kad pakreiptų mūsų žingsnius į ramybės kelią”.

⁷⁹da obasja one što sjede u tmini i sjeni smrtnoj, da upravi noge naše na put mira."

⁸⁰Kūdikis augo ir tvirtėjo dvasia. Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešo pasirodymo Izraeliui dienos.

⁸⁰Dječak je međutim rastao i duhom jačao. Boravio je u pustinji sve do dana svoga javnog nastupa pred Izraelom.