¹Anomis dienomis, susirinkus gausiai miniai ir žmonėms neturint ko valgyti, Jėzus, pasišaukęs savo mokinius, tarė:

¹Onih se dana opet skupio silan svijet. Budući da nisu imali što jesti, dozva Isus učenike pa im reče:

²“Gaila man minios! Jau trys dienos žmonės yra su manimi ir neturi ko valgyti.

²"Žao mi je naroda jer su već tri dana uza me i nemaju što jesti.

³Jei paleisiu juos namo alkanus, jie nusilps kelyje, nes kai kurie yra atėję iš toli”.

³Ako ih otpravim gladne njihovim kućama, klonut će putom. A neki su od njih došli iz daleka."

⁴Mokiniai Jam atsakė: “Iš kur dykumoje gauti duonos jiems pavalgydinti?”

⁴Učenici mu odgovore: "Otkuda bi ih tko ovdje u pustinji mogao nahraniti kruhom?"

⁵Jėzus paklausė: “Kiek kepalų turite?” Jie atsakė: “Septynis”.

⁵On ih zapita: "Koliko kruhova imate?" Oni odgovore: "Sedam."

⁶Tada Jis liepė žmonėms susėsti ant žemės. Paėmęs septynis kepalus, palaimino, laužė ir davė mokiniams dalyti, ir tie padalijo miniai.

⁶Nato zapovjedi mnoštvu da posjeda po zemlji. I uze sedam kruhova, zahvali, razlomi i davaše svojim učenicima da posluže. I poslužiše mnoštvu.

⁷Jie dar turėjo kelias žuveles. Jis palaimino jas ir taip pat liepė dalyti.

⁷A imali su i malo ribica. Blagoslovi i njih te reče da i to posluže.

⁸Žmonės pavalgė iki soties, ir jie surinko dar septynias pintines likučių.

⁸I jeli su i nasitili se. A od preteklih ulomaka odniješe sedam košara.

⁹O valgytojų buvo apie keturis tūkstančius. Jėzus paleido juos

⁹Bilo ih je oko četiri tisuće. Tada ih otpusti,

¹⁰ir tuojau, įsėdęs su mokiniais į valtį, nuplaukė į Dalmanutos sritį.

¹⁰a sam sa svojim učenicima odmah uđe u lađu i ode u kraj dalmanutski.

¹¹Čia priėjo fariziejų ir pradėjo su Juo ginčytis. Mėgindami Jį, jie reikalavo ženklo iš dangaus.

¹¹Tada istupiše farizeji i počeše raspravljati s njime. Iskušavajući ga, zatraže od njega znak s neba.

¹²Atsidusęs iš dvasios gilumos, Jis tarė: “Ir kam šita karta reikalauja ženklo? Iš tiesų sakau jums: ženklo šiai kartai nebus duota!”

¹²On uzdahnu iz sve duše i reče: "Zašto ovaj naraštaj traži znak? Zaista, kažem vam, ovome se naraštaju neće dati znak."

¹³Ir, palikęs juos, Jis vėl sėdo į valtį ir nuplaukė į kitą krantą.

¹³Tada ih ostavi, ponovno uđe u lađu pa otiđe prijeko.

¹⁴Mokiniai buvo pamiršę pasiimti duonos. Jie teturėjo su savim valtyje vieną kepalą.

¹⁴A zaboraviše ponijeti kruha; imali su samo jedan kruh sa sobom na lađi.

¹⁵Jėzus juos įspėjo: “Žiūrėkite, saugokitės fariziejų raugo ir Erodo raugo”.

¹⁵Nato ih Isus opomenu: "Pazite, čuvajte se kvasca farizejskog i kvasca Herodova!"

¹⁶Jie svarstė tarpusavy, sakydami: “Tai todėl, kad nepasiėmėme duonos”.

¹⁶Oni, zamišljeni, među sobom govorahu: "Kruha nemamo."

¹⁷Tai supratęs, Jėzus tarė: “Kam jūs tariatės neturį duonos? Argi vis dar neišmanote ir nesuprantate ir jūsų širdys vis dar užkietėjusios?

¹⁷Zamijetio to Isus pa im reče: "Zašto ste zamišljeni što kruha nemate? Zar još ne shvaćate i ne razumijete? Zar vam je srce stvrdnuto?

¹⁸Turite akis, ir nematote; turite ausis, ir negirdite? Argi neatsimenate,

¹⁸Oči imate, a ne vidite; uši imate, a ne čujete? Zar se ne sjećate?

¹⁹jog penkis kepalus Aš sulaužiau penkiems tūkstančiams? O kiek pilnų pintinių trupinių pririnkote?” Jie atsakė: “Dvylika”.

¹⁹Kad sam ono razlomio pet kruhova na pet tisuća, koliko punih košara ulomaka odnijeste?" Kažu mu: "Dvanaest."

²⁰“O kai septynis kepalus sulaužiau keturiems tūkstančiams, kiek pilnų pintinių trupinių pririnkote?” Jie atsakė: “Septynias”.

²⁰"A kada razlomih sedam na četiri tisuće, koliko punih košara ulomaka odnijeste?" Odgovore: "Sedam."

²¹Tada Jis tarė: “Tai kaipgi vis dar nesuprantate?!”

²¹A on će njima: "I još ne razumijete?"

²²Jie ateina į Betsaidą. Ten atveda pas Jėzų neregį ir prašo jį palytėti.

²²Dođu u Betsaidu, dovedu mu slijepca pa ga zamole da ga se dotakne.

²³Jis paėmė neregį už rankos ir nusivedė už kaimo. Ten spjovė jam į akis, uždėjo ant jo rankas ir paklausė: “Ar ką nors matai?”

²³On uhvati slijepca za ruku, izvede ga iz sela, pljunu mu u oči, stavi na nj ruke i zapita ga: "Vidiš li što?"

²⁴Šis apsižvalgęs tarė: “Regiu žmones. Lyg kokius medžius matau juos vaikščiojančius”.

²⁴Slijepac upilji pogled i reče: "Opažam ljude; vidim nešto kao drveće ... hodaju."

²⁵Jis vėl rankomis palietė jo akis ir liepė apsižvalgyti. Ir šis tapo sveikas ir viską aiškiai matė.

²⁵Tada mu Isus opet stavi ruke na oči i slijepac progleda i ozdravi te je mogao sve jasno na daleko vidjeti.

²⁶Jėzus išsiuntė jį namo, sakydamas: “Neužeik į kaimą ir niekam ten nepasakok!”

²⁶Tada ga posla kući i reče mu: "Ne ulazi u selo."

²⁷Jėzus su savo mokiniais išėjo į Pilypo Cezarėjos kaimus. Kelyje klausė mokinius: “Kuo mane žmonės laiko?”

²⁷I krenu Isus i njegovi učenici u sela Cezareje Filipove. Putem on upita učenike: "Što govore ljudi, tko sam ja?"

²⁸Jie atsakė: “Vieni­Jonu Krikštytoju, kiti­Eliju, treti­vienu iš pranašų”.

²⁸Oni mu rekoše: "Da si Ivan Krstitelj, drugi da si Ilija, treći opet da si neki od proroka."

²⁹Tada Jis paklausė: “O jūs kuo mane laikote?” Petras Jam atsakė: “Tu esi Kristus”.

²⁹On njih upita: "A vi, što vi kažete, tko sam ja?" Petar prihvati i reče: "Ti si Pomazanik - Krist!"

³⁰Tada Jėzus griežtai įsakė niekam apie Jį nekalbėti.

³⁰I zaprijeti im da nikomu ne kazuju o njemu.

³¹Jis pradėjo juos mokyti, jog Žmogaus Sūnus turės daug iškentėti, būti vyresniųjų, aukštųjų kunigų bei Rašto žinovų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikelti.

³¹I poče ih poučavati kako Sin Čovječji treba da mnogo pretrpi, da ga starješine, glavari svećenički i pismoznanci odbace, da bude ubijen i nakon tri dana da ustane.

³²Jis tai kalbėjo visiškai atvirai. Tada Petras, pasivadinęs Jį į šalį, ėmė Jį drausti.

³²Otvoreno im to govoraše. Petar ga uze u stranu i poče odvraćati.

³³Jėzus atsigręžęs pažiūrėjo į mokinius ir sudraudė Petrą: “Eik šalin, šėtone, nes tu mąstai ne apie tai, kas Dievo, o kas žmonių!”

³³A on se okrenu, pogleda svoje učenike pa zaprijeti Petru: "Nosi se od mene, sotono, jer ti nije na pameti što je Božje, nego što je ljudsko!"

³⁴Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: “Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi.

³⁴Tada dozva narod i učenike pa im reče: "Hoće li tko za mnom, neka se odrekne samoga sebe, neka uzme svoj križ i neka ide za mnom.

³⁵Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas praras savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės.

³⁵Tko hoće život svoj spasiti, izgubit će ga; a tko izgubi život svoj poradi mene i evanđelja, spasit će ga.

³⁶Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai?

³⁶Ta što koristi čovjeku steći sav svijet, a životu svojemu nauditi?

³⁷Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo sielą?!

³⁷Ta što da čovjek dadne u zamjenu za život svoj?

³⁸Jei kas gėdisi manęs ir mano žodžių šios svetimaujančios ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, kai Jis ateis savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais”.

³⁸Doista, tko se zastidi mene i mojih riječi u ovom preljubničkom i grešničkom naraštaju - njega će se stidjeti i Sin Čovječji kada dođe u slavi Oca svoga zajedno sa svetim anđelima."