¹Jis jiems kalbėjo: “Iš tiesų sakau jums: tarp čia stovinčių yra tokių, kurie neragaus mirties, kol išvys Dievo karalystę, ateinančią su galybe”.

¹Još im govoraše: "Zaista, kažem vam, neki od ovdje nazočnih neće okusiti smrti dok ne vide da je kraljevstvo Božje došlo u sili."

²Po šešių dienų Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsivedė juos vienus nuošaliai į aukštą kalną. Ten Jis atsimainė jų akivaizdoje.

²Nakon šest dana uze Isus sa sobom Petra, Jakova i Ivana i povede ih na goru visoku, u osamu, same, i preobrazi se pred njima.

³Jo drabužiai pradėjo spindėti tarsi sniegas, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje.

³I haljine mu postadoše sjajne, bijele veoma - nijedan ih bjelilac na zemlji ne bi mogao tako izbijeliti.

⁴Jiems pasirodė Elijas ir Mozė, ir jie kalbėjosi su Jėzumi.

⁴I ukaza im se Ilija s Mojsijem te razgovarahu s Isusom.

⁵Petras tarė Jėzui: “Rabi, gera mums čia būti. Pastatykime tris palapines: vieną Tau, kitą Mozei, trečią Elijui”.

⁵A Petar prihvati i reče Isusu: "Učitelju, dobro nam je ovdje biti! Načinimo tri sjenice: tebi jednu, Mojsiju jednu i Iliji jednu."

⁶Jis nežinojo, ką sakyti, nes jie buvo labai persigandę.

⁶Doista nije znao što da kaže jer bijahu prestrašeni.

⁷Užėjo debesis ir uždengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas: “Šitas yra mano mylimasis Sūnus. Jo klausykite!”

⁷I pojavi se oblak i zasjeni ih, a iz oblaka se začu glas: "Ovo je Sin moj, Ljubljeni! Slušajte ga!"

⁸Ir tuojau apsižvalgę, jie nieko prie savęs nebematė, tik vieną Jėzų.

⁸I odjednom, obazrevši se uokolo, nikoga uza se ne vidješe doli Isusa sama.

⁹Besileidžiant nuo kalno, Jėzus liepė niekam nepasakoti, ką jie matė, kol Žmogaus Sūnus neprisikels iš numirusių.

⁹Dok su silazili s gore, naloži im da nikomu ne pripovijedaju što su vidjeli dok Sin Čovječji od mrtvih ne ustane.

¹⁰Jie įsidėmėjo šį pasakymą ir svarstė, ką reiškia “prisikelti iš numirusių”.

¹⁰Oni održaše tu riječ, ali se među sobom pitahu što znači to njegovo "od mrtvih ustati"

¹¹Jie klausė Jį: “Kodėl Rašto žinovai sako, jog pirmiau turįs ateiti Elijas?”

¹¹pa ga upitaju: "Zašto pismoznanci govore da prije treba da dođe Ilija?"

¹²Jėzus jiems atsakė: “Tikrai, Elijas ateina pirmas ir viską atstato. Bet kaipgi parašyta apie Žmogaus Sūnų, jog Jis daug iškentėsiąs ir būsiąs paniekintas?

¹²A on im reče: "Ilija će, doduše, prije doći i sve obnoviti. Pa kako ipak piše o Sinu Čovječjem da će mnogo pretrpjeti i biti prezren?

¹³Todėl sakau jums: Elijas buvo atėjęs, ir jie pasielgė su juo kaip norėjo­taip, kaip apie jį parašyta”.

¹³Ali, velim vam: Ilija je već došao i oni učiniše s njim što im se prohtjelo, kao što piše o njemu."

¹⁴Sugrįžęs pas mokinius, Jis pamatė apie juos susirinkusią didelę minią ir besiginčijančius su jais Rašto žinovus.

¹⁴Kada dođoše k učenicima, ugledaše oko njih silan svijet i pismoznance kako raspravljaju s njima.

¹⁵Vos pastebėjusi Jėzų, minia labai nustebo, ir visi bėgo Jį pasveikinti.

¹⁵Čim ga sve ono mnoštvo ugleda, iznenađeno brže pohrli pozdraviti ga.

¹⁶Jis paklausė Rašto žinovų: “Apie ką ginčijatės su jais?”

¹⁶A on ih upita: "Što to raspravljaste s njima?"

¹⁷Vienas iš minios Jam atsakė: “Mokytojau, aš atvedžiau pas Tave savo sūnų, kuris turi nebylę dvasią.

¹⁷Odvrati netko iz mnoštva: "Učitelju, dovedoh k tebi svoga sina koji ima nijemoga duha.

¹⁸Kur tik sugriebusi, dvasia jį tąso, iš burnos jam eina putos, jis griežia dantimis ir pastyra. Aš prašiau Tavo mokinius išvaryti dvasią, bet jie nepajėgė”.

¹⁸Gdje ga god zgrabi, obara ga, a on pjeni, škripi zubima i koči se. Rekoh tvojim učenicima da ga izagnaju, ali ne mogoše."

¹⁹Tada Jėzus tarė: “O netikinti karta! Kiek dar man reikės su jumis būti? Kaip ilgai jus kęsti? Atveskite jį pas mane!”

¹⁹On im odvrati: "O rode nevjerni! Dokle mi je biti s vama? Dokle li vas podnositi? Dovedite ga k meni!"

²⁰Jie atvedė. Vos Jį pamačiusi, dvasia pradėjo tąsyti berniuką; šis parpuolė ant žemės ir apsiputojęs raičiojosi.

²⁰I dovedoše ga k njemu. Čim zloduh ugleda Isusa, potrese dječakom i on se, oboren na zemlju, stane valjati i pjeniti.

²¹Jėzus paklausė tėvą: “Ar seniai jam taip darosi?” Šis atsakė: “Nuo pat vaikystės.

²¹Isus upita njegova oca: "Koliko je vremena kako mu se to događa?" On reče: "Od djetinjstva!

²²Dvasia dažnai įstumdavo jį į vandenį ir į ugnį, norėdama nužudyti. Bet, jei ką gali padaryti, pasigailėk mūsų ir padėk mums!”

²²A često ga znade baciti i u vatru i u vodu da ga upropasti. Nego, ako što možeš, pomozi nam, imaj samilosti s nama!"

²³Jėzus jam atsakė: “Jei gali tikėti, viskas įmanoma tikinčiam!”

²³Nato mu Isus reče: "Što? Ako možeš? Sve je moguće onomu koji vjeruje!"

²⁴Tučtuojau vaiko tėvas verkdamas sušuko: “Tikiu, Viešpatie! Padėk mano netikėjimui!”

²⁴Dječakov otac brže povika: "Vjerujem! Pomozi mojoj nevjeri!"

²⁵Matydamas susibėgančią minią, Jėzus sudraudė netyrąją dvasią, sakydamas jai: “Nebyle ir kurčia dvasia, įsakau tau, išeik iš jo ir daugiau nebegrįžk!”

²⁵Vidjevši da svijet odasvud grne, Isus zaprijeti nečistomu duhu: "Nijemi i gluhi duše, ja ti zapovijedam, iziđi iz njega i da nisi više u nj ušao!"

²⁶Dvasia, klykdama ir smarkiai jį purtydama, išėjo. O jis liko tarsi negyvas, ir daugelis sakė: “Jis mirė”.

²⁶Zloduh nato zaviče, žestoko strese dječaka te iziđe, a on osta kao mrtav te su mnogi govorili da je umro.

²⁷Bet Jėzus paėmė jį už rankos, pakėlė, ir šis atsistojo.

²⁷No Isus ga dohvati za ruku, podiže ga i on ustade.

²⁸Kai Jis sugrįžo namo, mokiniai, pasilikę su Juo vieni, klausė: “Kodėl mes negalėjome jos išvaryti?”

²⁸Kad Isus uđe u kuću, upitaše ga učenici nasamo: "Kako to da ga mi ne mogosmo izagnati?"

²⁹Jis atsakė: “Ta veislė neišvaroma nieku kitu, tik malda ir pasninku”.

²⁹Odgovori im: "Ovaj se rod ničim drugim ne može izagnati osim molitvom i postom."

³⁰Iš ten išėję, jie keliavo per Galilėją. Jėzus nenorėjo, kad kas apie tai žinotų.

³⁰Otišavši odande, prolažahu kroz Galileju. On ne htjede da to itko sazna.

³¹Mokydamas savo mokinius, Jis sakė jiems: “Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys Jį. Nužudytas Jis po trijų dienų prisikels”.

³¹Jer poučavaše svoje učenike. Govoraše im: "Sin Čovječji predaje se u ruke ljudima. Ubit će ga, ali će on, ubijen, nakon tri dana ustati."

³²Mokiniai nesuprato tų žodžių, bet bijojo Jį klausti.

³²No oni ne razumješe te besjede, a bojahu ga se pitati.

³³Jie atėjo į Kafarnaumą. Namie Jėzus juos paklausė: “Apie ką kalbėjotės kelyje?”

³³I dođoše u Kafarnaum. I već u kući upita ih: "Što ste putem raspravljali?"

³⁴Jie tylėjo. Mat kelyje jie ginčijosi, kuris iš jų didžiausias.

³⁴A oni umukoše jer putem među sobom razgovarahu o tome tko je najveći.

³⁵Atsisėdęs Jis pasišaukė dvylika ir tarė: “Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!”

³⁵On sjede i dozove dvanaestoricu te im reče: "Ako tko želi biti prvi, neka bude od svih posljednji i svima poslužitelj!"

³⁶Paėmęs mažą vaiką, pastatė tarp jų ir, apsikabinęs jį, pasakė jiems:

³⁶I uzme dijete, postavi ga posred njih, zagrli ga i reče im:

³⁷“Kas priima tokį vaiką mano vardu, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet Tą, kuris mane siuntė”.

³⁷"Tko god jedno ovakvo dijete primi u moje ime, mene prima. A tko mene prima, ne prima mene, nego onoga koji mene posla."

³⁸Jonas Jam tarė: “Mokytojau, mes matėme vieną, kuris nevaikščioja su mumis, bet Tavo vardu išvarinėja demonus. Mes jam draudėme, nes jis mūsų neseka”.

³⁸Reče mu Ivan: "Učitelju, vidjesmo jednoga kako u tvoje ime izgoni zloduhe. Mi smo mu branili jer ne ide s nama."

³⁹Jėzus atsakė: “Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti.

³⁹A Isus reče: "Ne branite mu! Jer nitko ne može učiniti nešto silno u moje ime pa me ubrzo zatim pogrditi.

⁴⁰Kas ne prieš mus, tas už mus.

⁴⁰Tko nije protiv nas, za nas je."

⁴¹Kas duos jums atsigerti taurę vandens mano vardu dėl to, kad priklausote Kristui, iš tiesų sakau jums, tas nepraras savo atlygio”.

⁴¹"Uistinu, tko vas napoji čašom vode u ime toga što ste Kristovi, zaista, kažem vam, neće mu propasti plaća."

⁴²“Kas pastūmėtų į nuodėmę vieną iš šitų mažutėlių, kurie tiki manimi, tam būtų geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo girnų akmenį ir įmestų į jūrą.

⁴²"Onomu naprotiv tko bi sablaznio jednoga od ovih najmanjih što vjeruju, daleko bi bolje bilo da s mlinskim kamenom o vratu bude bačen u more."

⁴³Jei tavo ranka traukia tave nusidėti,­nukirsk ją! Tau geriau sužalotam įeiti į amžinąjį gyvenimą, negu su abiem rankom patekti į pragarą, į negęstančią ugnį,

⁴³"Pa ako te ruka sablažnjava, odsijeci je. Bolje ti je sakatu ući u život, nego s obje ruke otići u pakao, u oganj neugasivi.

⁴⁴kur ‘jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta’.

⁴⁴#

⁴⁵Ir jei tavo koja traukia tave į nuodėmę, nukirsk ją, nes tau geriau luošam įžengti į amžinąjį gyvenimą, negu su abiem kojom būti įmestam į pragarą, į negęstančią ugnį,

⁴⁵I ako te noga sablažnjava, odsijeci je. Bolje ti je hromu ući u život, nego s obje noge bit bačen u pakao.

⁴⁶kur ‘jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta’.

⁴⁶#

⁴⁷Ir jei tavo akis traukia tave nusidėti,­išlupk ją, nes geriau tau vienakiui įeiti į Dievo karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į ugnies pragarą,

⁴⁷I ako te oko sablažnjava, iskopaj ga. Bolje ti je jednooku ući u kraljevstvo Božje, nego s oba oka biti bačen u pakao,

⁴⁸kur ‘jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta’.

⁴⁸gdje crv njihov ne gine niti se oganj gasi.

⁴⁹Kiekvienas bus pasūdytas ugnimi, ir kiekviena auka bus druska pasūdyta.

⁴⁹Uistinu, ognjem će svaki od njih biti posoljen.

⁵⁰Druska­geras daiktas, bet jeigu ji netektų sūrumo, kuo ją pasūdyti? Turėkite savyje druskos ir taikiai gyvenkite tarpusavy”.

⁵⁰Dobra je sol. Ali ako sol postane neslana, čime ćete nju začiniti? Imajte sol u sebi, a mir među sobom!"