¹Sakau tiesą Kristuje, nemeluoju,­tai liudija ir mano sąžinė Šventojoje Dvasioje,

¹Istinu govorim u Kristu, ne lažem; susvjedok mi je savjest moja u Duhu Svetom:

²kad man labai sunku ir nuolat liūdi mano širdis.

²silna mi je tuga i neprekidna bol u srcu.

³Man mieliau būtų pačiam būti prakeiktam ir atskirtam nuo Kristaus vietoj savo brolių, tautiečių pagal kūną,

³Da, htio bih ja sam proklet biti, odvojen od Krista, za braću svoju, sunarodnjake svoje po tijelu.

⁴kurie yra izraelitai, turintys įsūnystę, šlovę, sandoras, įstatymą, tarnavimą Dievui ir pažadus.

⁴Oni su Izraelci, njihovo je posinstvo, i Slava, i Savezi, i zakonodavstvo, i bogoštovlje, i obećanja;

⁵Iš jų­tėvai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus­visiems viešpataujantis Dievas, palaimintas per amžius. Amen!

⁵njihovi su i oci, od njih je, po tijelu, i Krist, koji je iznad svega, Bog blagoslovljen u vjekove. Amen.

⁶Netiesa, kad gali neišsipildyti Dievo žodis. Ne visi, kilę iš Izraelio, priklauso Izraeliui.

⁶Ali ne kao da se izjalovila riječ Božja. Jer nisu Izrael svi koji potječu od Izraela;

⁷Ir ne visi Abraomo palikuonys yra jo vaikai, bet kaip pasakyta: “Iš Izaoko tau bus pašaukti palikuonys”.

⁷i nisu svi djeca Abrahamova zato što su njegovo potomstvo, nego po Izaku će ti se nazivati potomstvo;

⁸Tai reiškia, kad ne vaikai pagal kūną yra Dievo vaikai, bet vaikai pagal pažadą laikomi palikuonimis.

⁸to jest: djeca tijela nisu i djeca Božja, nego - djeca obećanja računaju se u potomstvo.

⁹O pažado žodis toks: “Apie tą laiką Aš ateisiu, ir Sara turės sūnų”.

⁹Evo doista riječi obećanja: U ovo ću doba doći i Sara će imati sina.

¹⁰Ir ne tik tai, bet taip pat ir Rebekai, pradėjusiai iš vieno, mūsų tėvo Izaoko

¹⁰Ali ne samo to! I Rebeka je s jednim, s Izakom, ocem našim, zanijela.

¹¹(dar jos dvyniams negimus ir jiems dar nepadarius nei gero, nei blogo,­kad Dievo nutarimas įvyktų pagal pasirinkimą, ne dėl darbų, bet šaukiančiojo valia),

¹¹Pa kad još blizanci ne bijahu rođeni niti učiniše što dobro ili zlo - da bi trajnom ostala odluka Božja o izabranju:

¹²buvo pasakyta: “Vyresnysis tarnaus jaunesniajam”,

¹²ne po djelima, nego po onome tko poziva - rečeno joj je: Stariji će služiti mlađemu,

¹³kaip ir parašyta: “Jokūbą pamilau, o Ezavo nekenčiau”.

¹³kako je pisano: Jakova sam zavolio, a Ezav mi omrznu.

¹⁴Ką gi pasakysime? Gal Dievas neteisingai daro? Jokiu būdu!

¹⁴Što ćemo dakle reći? Možda da u Boga ima nepravde? Nipošto!

¹⁵Jis Mozei kalba: “Aš pasigailėsiu to, kurio norėsiu pasigailėti, ir būsiu gailestingas tam, kuriam norėsiu gailestingas būti”.

¹⁵Ta Mojsiju veli: Smilovat ću se komu hoću da se smilujem; sažalit ću se nad kim hoću da se sažalim.

¹⁶Taigi viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo gailestingojo Dievo.

¹⁶Nije dakle do onoga koji hoće ni do onoga koji trči, nego do Boga koji se smiluje.

¹⁷Juk Raštas faraonui sako: “Aš iškėliau tave, kad parodyčiau savo jėgą tau ir kad mano vardas būtų skelbiamas visoje žemėje”.

¹⁷Jer Pismo veli faraonu: Zato te upravo podigoh da na tebi pokažem svoju moć i da se razglasi ime moje po svoj zemlji.

¹⁸Vadinasi, ko Jis nori, to pasigaili, ir kurį nori, tą užkietina.

¹⁸Tako dakle: smiluje se komu hoće, a otvrdnjuje koga hoće.

¹⁹Gal man pasakysi: “O už ką tada Jis kaltina? Kas gi galėtų atsispirti Jo valiai?”

¹⁹Da, reći ćeš mi: Što se onda još tuži? Ta tko se to volji njegovoj odupro?

²⁰Ak, žmogau! Kas gi, tiesą sakant, tu toks esi, kad drįsti prieštarauti Dievui? Argi dirbinys klausia meistro: “Kodėl mane tokį padarei?”

²⁰Čovječe, tko si ti zapravo da se pravdaš s Bogom? Zar da djelo rekne tvorcu: "Što si me ovakvim načinio?"

²¹Ar puodžius neturi galios moliui, kad iš to paties minkalo pagamintų vieną indą garbingam panaudojimui, o kitą negarbingam?

²¹Ili zar lončar nema vlasti nad glinom da od istoga tijesta načini posudu sad časnu, sad nečasnu.

²²O jeigu Dievas, norėdamas parodyti savo rūstybę ir apreikšti savo jėgą, didžiu kantrumu pakentė pražūčiai nužiestus rūstybės indus,

²²A što ako je Bog, hoteći očitovati gnjev i obznaniti svoju moć u silnoj strpljivosti podnosio posude gnjeva, dozrele za propast,

²³kad apreikštų ir savo šlovės turtus gailestingumo indams, kuriuos iš anksto paruošė šlovei,­

²³da obznani bogatstvo slave svoje na posudama milosrđa, koje unaprijed pripravi za slavu,

²⁴ir mus pašaukė ne tik iš žydų, bet ir iš pagonių?

²⁴na nama koje pozva ne samo između Židova nego i između pogana?

²⁵Jis kalba per Ozėją: “Ne savo tautą pavadinsiu savąja tauta ir nemylimą­mylima.

²⁵Tako i u Hošeji veli: Ne-narod moj prozvat ću narodom mojim i Neljubljenu ljubljenom.

²⁶Ir toje vietoje, kur jiems buvo sakyta: ‘Jūs ne manoji tauta’, ten jie bus vadinami gyvojo Dievo vaikais”.

²⁶Na mjestu gdje im je rečeno: Vi niste moj narod prozvat će se sinovi Boga živoga.

²⁷O Izaijas šaukia apie Izraelį: “Nors Izraelio vaikų skaičius būtų kaip jūros smiltys, tik likutis bus išgelbėtas.

²⁷Izaija pak proglasuje o Izraelu: Zaista, sinova će Izraelovih brojem biti kao pijeska morskog - Ostatak će se spasiti;

²⁸Nes Jis pabaigs darbą, greitai įvykdydamas teisumą, skubiai Viešpats atliks darbą žemėje”.

²⁸jer riječ će ispuniti i uskoro izvršiti Gospodin na zemlji.

²⁹Izaijas nusakė iš anksto: “Jei kareivijų Viešpats nebūtų mums palikuonių palikęs, būtume tapę kaip Sodoma, būtume į Gomorą panašūs”.

²⁹Tako je Izaija i prorekao: Da nam Gospodin nad Vojskama ne ostavi sjeme, ko Sodoma bismo bili i Gomori nalik.

³⁰Tai ką gi pasakysime? Kad pagonys, kurie neieškojo teisumo, gavo teisumą, būtent teisumą iš tikėjimo.

³⁰Što ćemo dakle reći? Da pogani koji nisu tražili pravednosti stekoše pravednost, pravednost po vjeri.

³¹O Izraelis, ieškojęs teisumo įstatyme, nepasiekė teisumo įstatymo.

³¹Izrael pak koji je tražio neki zakon pravednosti, nije do zakona dopro.

³²Kodėl? Todėl, kad ieškojo jo ne tikėjimu, bet įstatymo darbais. Jie užkliuvo už suklupimo akmens,

³²Zašto? Jer nije tražio po vjeri, nego kao po djelima. Spotakoše se o kamen spoticanja,

³³kaip parašyta: “Štai dedu Sione suklupimo akmenį, papiktinimo uolą; bet kas Juo tiki, nebus sugėdintas”.

³³kao što je pisano: Evo postavljam na Sionu kamen spoticanja i stijenu posrtanja. Ali tko u nj vjeruje, neće se postidjeti.