¹“Dabar juokiasi iš manęs jaunesni už mane, kurių tėvų nebūčiau laikęs prie savo avių bandos šunų.

¹Tetapi kini aku diejek oleh orang yang lebih muda. Dahulu ayah mereka kupandang terlalu hina untuk menjaga dombaku bersama anjing gembala.

²Kurių rankų stiprumas neturėjo vertės man, jie nesulaukė senatvės.

²Bagiku mereka tidak berguna karena sudah kehabisan tenaga.

³Dėl neturto ir bado visai nusilpę, jie bėgdavo į dykumą, tuščią ir apleistą.

³Mereka lapar dan menderita sekali, sehingga makan akar kering di gurun yang sunyi.

⁴Jie raudavo dilgėles iš pakrūmių ir kadagių šaknys buvo jų maistas.

⁴Mereka mencabut belukar di padang belantara lalu memakan baik daun maupun akarnya.

⁵Jie būdavo varomi iš bendruomenės su triukšmu kaip vagys.

⁵Mereka diusir dengan tengking seperti orang mengusir maling.

⁶Jie gyveno kalnų pašlaitėse, žemės olose ir ant uolų,

⁶Mereka tinggal di dalam gua-gua; lubang-lubang di dinding gunung menjadi rumah mereka.

⁷rinkdavosi tarp erškėčių ir šūkaudavo krūmuose.

⁷Di rimba mereka meraung-raung seperti binatang, berkelompok di bawah semak belukar di hutan.

⁸Kvailių ir netikėlių vaikai, kuriuos iš krašto išveja.

⁸Mereka tak bernama dan tak berharga, orang-orang yang sudah dihalau dari negerinya.

⁹O dabar tapau priežodis jų dainose,

⁹Sekarang mereka datang dan aku ditertawakannya; bagi mereka, aku ini lelucon belaka.

¹⁰jie bjaurisi manimi, traukiasi nuo manęs ir nesidrovi spjauti man į veidą.

¹⁰Aku dipandang oleh mereka hina dan keji, bahkan mukaku mereka ludahi.

¹¹Kadangi Jis atleido savo templę ir ištiko mane, jie taip pat nebesivaržo mano akivaizdoje.

¹¹Karena Allah membuat aku lemah tidak berdaya, mereka melampiaskan amukan mereka.

¹²Man iš dešinės pakyla gauja, stumia mane nuo kelio ir siekia mane sunaikinti.

¹²Gerombolan itu menyerang aku dari depan, dan kejatuhanku mereka rencanakan.

¹³Jie išardo mano taką, apsunkina mano nelaimę, jie neturi pagalbininko.

¹³Mereka memotong jalanku untuk membinasakan aku; tak seorang pun menghalangi ketika mereka menyerbu.

¹⁴Lyg pro plačią spragą įsiveržę, jie neša man pražūtį.

¹⁴Bagaikan banjir mereka dobrak tembok pertahananku; beramai-ramai mereka datang menindih tubuhku.

¹⁵Mane apėmė baimė; jie persekiojo mano sielą kaip vėjas, ir mano laimė praeina kaip debesis.

¹⁵Kedahsyatan meliputi diriku; bagaikan hembusan angin, harga diriku berlalu; bagaikan awan lewat, hilanglah kebahagiaanku.

¹⁶Dabar mano siela suvargusi ir mano dienos gausios kančių.

¹⁶Sekarang hampir matilah aku; tak ada keringanan bagi deritaku.

¹⁷Naktį man kaulus gelia ir skausmai nesiliauja.

¹⁷Pada waktu malam semua tulangku nyeri; rasa sakit yang menusuk tak kunjung berhenti.

¹⁸Daug jėgų reikia man, kad pasikeisčiau drabužį, jis varžo mane kaip rūbo apykaklė.

¹⁸Allah mencengkeram aku pada leher bajuku sehingga pakaianku menggelambir pada tubuhku.

¹⁹Jis įmetė mane į purvą, tapau kaip dulkės ir pelenai.

¹⁹Ke dalam lumpur aku dihempaskan-Nya, aku menjadi seperti sampah saja!

²⁰Aš šaukiuosi Tavęs, bet Tu man neatsakai; stoviu, bet Tu nekreipi dėmesio į mane.

²⁰Aku berseru kepada-Mu, ya Allah, Kau tak memberi jawaban; bila aku berdoa, Kau tak memperhatikan.

²¹Tu tapai man žiaurus, savo stipria ranka mane prislėgei.

²¹Engkau berlaku kejam terhadapku, Kautindas aku dengan seluruh kekuatan-Mu.

²²Tu pakeli mane vėju ir blaškai, Tu išplėši mano nuosavybę.

²²Engkau membiarkan angin melayangkan aku; dalam angin ribut Kauombang-ambingkan diriku.

²³Aš žinau, kad nuvesi mane į mirtį, į namus, skirtus visiems gyviesiems.

²³Aku tahu, Kaubawa aku kepada alam kematian, tempat semua yang hidup dikumpulkan.

²⁴Tačiau Jis neištiesia rankos į kapą, nors jie šaukia pražūdami.

²⁴Mengapa Kau menyerang orang yang celaka, yang tak dapat berbuat apa pun kecuali mohon iba?

²⁵Ar aš neverkiau dėl kenčiančio, nesisielojau dėl vargšo?

²⁵Bukankah aku menangis bersama orang yang kesusahan, dan mengasihani orang yang berkekurangan?

²⁶Aš ieškojau gero­gavau pikta; laukiau šviesos­atėjo tamsa.

²⁶Aku mengharapkan bahagia dan terang, tapi kesukaran dan kegelapanlah yang datang.

²⁷Mano viduriai virė ir neturėjo poilsio, pasitiko mane vargo dienos.

²⁷Aku terkoyak oleh duka dan nestapa; hari demi hari makin banyak yang kuderita.

²⁸Aš vaikštinėju gedėdamas, nematydamas saulės; stoviu susirinkime ir šaukiu.

²⁸Di dalam kelam, tanpa cahaya, aku berkeliaran; aku berdiri di muka umum, minta pertolongan.

²⁹Aš tapau broliu šakalams ir draugu stručiams.

²⁹Suaraku sedih penuh iba seperti tangis serigala dan burung unta.

³⁰Mano oda pajuodusi, mano kaulai dega nuo karščio.

³⁰Kulitku menjadi hitam; tubuhku terbakar oleh demam.

³¹Mano arfa virto rauda, o mano fleita­verkiančiojo balsu”.

³¹Dahulu kudengar musik gembira, kini hanya ratapan tangis belaka.