1Temanas Elifazas atsakydamas tarė:
1¶ Katahi a Eripata Temani ka oho, ka mea,
2“Jei kalbėsime tau, gal tau ir nepatiks, tačiau kas gali susilaikyti nekalbėjęs?
2Ki te anga matou ki te korero ki a koe, e pouri ranei koe? otira e taea e wai te pehi te kupu?
3Tu daugelį pamokei ir sustiprinai jų pailsusias rankas.
3Nana, he tokomaha i whakaakona e koe: nau hoki i whakakaha nga ringa kahakore.
4Klumpantį tavo žodžiai palaikė, linkstančius jo kelius tu sutvirtinai.
4Ara ana i au kupu te tangata e hinga ana; nau hoki i kaha ai nga turi kua piko.
5Dabar tai užgriuvo tave, ir tu nusilpai; tai palietė tave, ir tu sunerimęs.
5Inaianei kua tae mai ki a koe, a e hemo ana koe: e pa ana ki a koe, ohorere ana koe.
6Ar tai tavo baimė, pasitikėjimas, viltis ir tiesumas tavo kelių?
6He taka ianei kei tou wehi ki te Atua he okiokinga whakaaro mou? Kei te tapatahi o ou huarahi he tumanakohanga mou?
7Pagalvok, kas, būdamas nekaltas, pražuvo? Ar teisusis buvo sunaikintas?
7¶ Maharatia ra, ko wai o nga tangata harakore i huna? I ngaro ranei ki hea te hunga tika?
8Kiek esu matęs, kas aparė blogį ir pasėjo piktadarystes, tai ir nupjovė.
8Ko taku hoki tenei i kite ai, ko te hunga e parau ana i te he, e rua ana i te raruraru, ko ia ra ano ta ratou e kokoti ai.
9Nuo Dievo pūstelėjimo jie žuvo; Jo rūstybės kvapas juos sunaikino.
9Huna ana ratou e te ha o te Atua, moti iho ratou i te hau o tona riri.
10Liūto riaumojimas ir piktos liūtės balsas nutildomi, jaunų liūtų dantys išdaužomi.
10Ko te hamama o te raiona, ko te reo o te raiona tutu, ko nga niho o nga kuao raiona, whati ana.
11Senas liūtas žūva, neradęs grobio, ir liūtės jaunikliai išsisklaido.
11Ngaro ana te raiona katua i te kore kai, a marara noa atu nga kuao a te raiona.
12Paslaptis mane aplankė ir mano ausis ją nugirdo.
12¶ Na i kawea pukutia mai he korero ki ahau, a kapohia ana e toku taringa he komuhumuhu.
13Mąstant apie nakties regėjimus, kai gilus miegas buvo apėmęs žmones,
13I nga whakaaroaronga, no nga kite o te po, i te mea ka au iho te moe a te tangata,
14mane apėmė išgąstis ir drebėjimas, ir visi mano kaulai tirtėjo.
14Ka pa te wehi ki ahau, me te ihiihi, a wiri ana oku wheua katoa.
15Dvasia praėjo pro mano veidą, ir mano plaukai pasišiaušė.
15Na ka tika atu he wairua i toku aroaro, tutu ana nga huruhuru o toku kikokiko.
16Ji stovėjo, tačiau jos neatpažinau. Pavidalas buvo prieš mano akis; buvo tylu, ir aš išgirdau balsą:
16Tu ana ia, otiia kihai ahau i mohio ki tona mata; he ahua te mea i toku aroaro: tu puku ana; na ka rongo ahau i te reo e ki ana,
17‘Ar mirtingas žmogus gali būti teisesnis už Dievą? Ar jis gali būti tyresnis už savo Kūrėją?
17He nui atu ranei te tika o te tangata i to te Atua? He nui atu ranei i to tona Kaihanga to ma o te tangata?
18Savo tarnais Jis nepasitiki ir mato angelų klaidas.
18Nana, kahore rawa ia e whakawhirinaki ki ana pononga; a ki tana, he he kei ana anahera.
19Juo labiau tie, kurie gyvena molio namuose, kurių pamataidulkės. Jie sunyks kandžių suėsti.
19Tera atu to te hunga e noho ana i roto i nga whare uku, he puehu to ratou turanga; mongamonga kau ratou i te aroaro o te purehurehu.
20Jie naikinami nuo ryto iki vakaro ir pražūna niekieno nepastebimi.
20I waenganui o te ata, o te ahiahi, ka whakangaromia ratou; huna ana ratou ake tonu atu, te ai tetahi hei whakaaro atu.
21Argi jų didybė nepranyksta? Jie miršta tiesos nesuvokdami’ ”.
21Kahore ranei to ratou taura here teneti i motuhia i roto i a ratou? Mate ana ratou, kahore hoki he matauranga.