¹Izaokas paseno, ir jo akys taip aptemo, kad jis nebegalėjo matyti. Jis pasišaukė savo vyresnįjį sūnų Ezavą ir tarė jam: “Mano sūnau”. Tas atsiliepė: “Aš čia”.

¹Huan, hichi ahia, Isaak a hong teka, khomu theilou khopa a mit a hong mialin, a tapa upajaw Esau a sama, a kiangah, ka tapa, achia: huan, aman a kiangah, hiai ah ka om, achia.

²Jis tarė: “Aš jau pasenau, nežinau savo mirties dienos.

²Huan, aman, ngaiin, ka tek mahmaha, ka sih ni ding lah ka theikei a.

³Imk savo medžioklės įrankius, strėlinę ir lanką, ir, išėjęs į lauką, sumedžiok ką nors.

³Huchiin tuin hehpihtakin na vanzat, na thal bawm leh na thalpeu, tawi inla, va gamvak inla, sakhi hon vamat sakin;

⁴Paruošk man valgį, kokį mėgstu, atnešk jį man, kad valgyčiau ir mano siela tave palaimintų, prieš man numirštant”.

⁴Huan, kasih ma a kon vualjawl theihna dingin, ka deihlam takin meh dingin limtakin honbawl sak inla, ka nek ding ka kiangah hontawi in, achia.

⁵Rebeka girdėjo Izaoką kalbant savo sūnui Ezavui. Kai Ezavas išėjo į lauką medžioti,

⁵Huan, Isaakin a tapa Esau a houpih lai Rebekain a naja a. Huan, Esau sakhi benga honpo dingin a gamvakta hi.

⁶Rebeka tarė savo sūnui Jokūbui: “Aš girdėjau tėvą kalbant tavo broliui Ezavui:

⁶Huan, Rebekain, a tapa Jakob kiangah, ngaiin, na pan na u Esau kianga thu agen ka ja,

⁷‘Sumedžiojęs ką, paruošk man skanų valgį, kad pavalgęs galėčiau tave palaiminti Viešpaties akivaizdoje prieš savo mirtį’.

⁷Sakhi honpuakin, ka neka, ka sih ma a Toupa ma a kon vualzawlna dingin, meh limtakin honbawl sakin, chiin.

⁸Taigi dabar, sūnau, klausyk mano patarimo, ką tau sakysiu.

⁸Huchiin, ka tapa, tuin kon thupiak bangin ka thu juiin.

⁹Eik ir išrink iš kaimenės du geriausius ožiukus ir atnešk, kad paruoščiau iš jų tėvo mėgstamą valgį.

⁹Gan hon lakah vahoh inla, kelnou nih hoih tak, huai a kipan in, honla in; huchiin huai a deihlam takin na pa adingin meh limtakin ka na bawl ding:

¹⁰Tu jį įneši tėvui, kad jis valgytų ir tave palaimintų prieš savo mirtį”.

¹⁰Huan, a sih ma a honvualjawl sak dingin, a nek dingin na pa kiangah na vahohpih ding ahi, chiin, a gen a.

¹¹Bet Jokūbas atsakė savo motinai Rebekai: “Mano brolio Ezavo kūnas apaugęs plaukais, o aš žmogus neplaukuotas.

¹¹Huan, Jakobin, a nu Rebeka kiangah, ngaiin, ka u Esau mi mulhau ahia, kei bel mi nel ka hi,

¹²Jei mano tėvas mane palytės, tada pasirodysiu kaip apgavikas. Taip užsitrauksiu prakeikimą­ne palaiminimą”.

¹²Ka pan a honna jawt vialvial kha dinga, huchiin amah adingin khempa bang ka honghi dinga, vualjawl gentaklouhin hamsiat kizon lel ka hi kei ding maw, achia.

¹³Tačiau motina jam atsakė: “Sūnau, tas prakeikimas tekrinta ant manęs! Tik klausyk manęs ir nuėjęs atnešk, ką sakiau!”

¹³Huan, a nu in, a kiangah, ka tapa, na hamsiat muh ding ka tungah om hen: ka thu jui inla, hon valakin, achia.

¹⁴Taigi jis nuėjęs atnešė motinai ožiukus, o ji pagamino skanų valgį, kurį mėgo tėvas.

¹⁴Huan, a kuana, a vala a, a nu kiangah a honpai piha huchiin, a nu in a pa deihlam takin meh limtakin a bawl hi.

¹⁵Tada Rebeka, paėmusi savo vyriausiojo sūnaus Ezavo geriausius drabužius, kurie buvo namie, apvilko jais jaunesnįjį sūnų Jokūbą,

¹⁵Huan, Rebekain a tapa upa Esau puansilh hoihtak, inna a kianga om a la a, a tapa naupang jaw Jakob a silhsak a:

¹⁶o ožiukų kailiais apvyniojo jo neplaukuotas rankas ir kaklą.

¹⁶Huan, kelnou vunte leng a khut ah leh a ngawng nelna khawngah a phah a;

¹⁷Tada ji padavė paruoštą valgį ir duonos savo sūnui Jokūbui.

¹⁷Huan, meh limtak leh tanghou a bawlte a tapa Jakob khut ah a pia hi.

¹⁸Jokūbas, įėjęs pas savo tėvą, tarė: “Mano tėve!” O tas atsiliepė: “Aš čia. Kas tu esi, mano sūnau?”

¹⁸Huan, amah a pa kiangah a hoha, Pa aw, achia: huan, aman, hiai ah ka om; ka tapa, kua zopen na hia? achia.

¹⁹Jokūbas atsakė: “Aš esu Ezavas, tavo pirmagimis. Padariau, kaip man liepei. Kelkis, sėsk ir valgyk, ką sumedžiojau, kad tavo siela palaimintų mane”.

¹⁹Huan, Jakobin, a pa kiangah, na tapa upajaw Esau ka hi; non sawl bangin ka hihkhinta: hehpihtakin thou inla, non vualjawlna dingin tu inla, ka sakhi sa nein, achia.

²⁰Izaokas paklausė: “Kaipgi, mano sūnau, taip greitai suradai?” Tas atsakė: “Viešpats, tavo Dievas, suteikė man laimės”.

²⁰Huan, Isaakin, a tapa kiangah, ka tapa, bangchidan ahia, hong man gang na tel chia? A chia.

²¹Izaokas tarė Jokūbui: “Prieik, kad galėčiau paliesti tave, mano sūnau, ir įsitikinčiau, ar tu tikrai esi mano sūnus Ezavas”.

²¹Huan, Isaakin, Jakob kiangah, ka tapa, hehpihtakin hongnai dih ve, ka honna jawt vialvial ding, ka tapa Esau na hina na ngel hiam, achia.

²²Jokūbas priėjo prie savo tėvo. Tas, jį palietęs, tarė: “Balsas Jokūbo, bet rankos Ezavo”.

²²Huan, Jakobin a pa Isaak a vanaih a; huan, aman a najawt vialviala, a aw lah Jakob aw hiven, a khut khawng lah Esau khut hiven achia.

²³Jis neatpažino jo, nes rankos buvo plaukuotos kaip jo brolio Ezavo; taip Izaokas palaimino Jokūbą.

²³Huchiin, a u Esau khut bangin a khut a mul jiakin amah a theikei hi: huchiin a vualjawlta hi.

²⁴Tėvas paklausė: “Ar tu tikrai esi mano sūnus Ezavas?” Tas atsiliepė: “Taip, esu”.

²⁴Huan, ka tapa Esau ngei na hi maw? achia. Huan, aman, hi e, a chi hi.

²⁵Izaokas tarė: “Atnešk, ką sumedžiojai, kad mano siela galėtų tave palaiminti”. Jokūbas atnešė jam, ir šis valgė, ir jis atnešė jam vyno, ir šis gėrė.

²⁵Huan, aman, hontawi naiin, huchiin ka hon vualjawlna dingin ka tapa sakhi sa ka nane ding, achia. Huan, a hontawi naia, a neta a: uain leng a honlaka, huai leng a dawn hi.

²⁶Tada jo tėvas Izaokas jam tarė: “Prieik ir pabučiuok mane, sūnau!”

²⁶Huan, a pa Isaakin, a kiangah, ka tapa, hongnai in, hon tawpin, achia.

²⁷Šis priėjęs pabučiavo jį, o tėvas, užuodęs Ezavo drabužių kvapą, laimindamas jį tarė: “Mano sūnaus kvapas, kaip kvapas laukų, kuriuos palaimino Viešpats.

²⁷Huan, a vanaih a, a tawpa, huan, aman a puansilh gim a ja a, a vualjawl hi, enin, ka tapa gim Toupa vualjawl gam gim bang ahi:

²⁸Tau Dievas teduoda dangaus rasos, derlingos žemės ir apsčiai javų bei vyno!

²⁸Huchiin, Pathianin van daitui leh, lei hoihna leh, buh tampi leh uain tampi hon pia hen:

²⁹Tetarnauja tau tautos ir tenusilenkia prieš tave giminės! Viešpatauk savo broliams, ir tesilenkia prieš tave tavo motinos sūnūs! Kas tave keiktų, tebūna prakeiktas, o kas tave laimintų, tebūna palaimintas!”

²⁹Nam tuamtuam ten na nasem u henla, chi tuamtuam ten chibai honbuk uhen: na unaute tungah kumpipain om inla; na nu taten chibai honbuk uhen: honhamsiatte hamsiatin om uhenla, honvualjawl peuhmah vualjawlin om uhen, a chi hi.

³⁰Izaokui baigus laiminti Jokūbą ir jam tik išėjus iš savo tėvo Izaoko, jo brolis Ezavas grįžo iš medžioklės.

³⁰Huan, hichi ahia, Isaak in Jakob a vualjawl zoh takin, Jakob a pa Isaak kianga kipan a pawt khe man lela, a u Esau sabeng a hong tunga.

³¹Jis irgi paruošė skanų valgį ir, atnešęs tėvui, tarė: “Kelkis, tėve, ir valgyk savo sūnaus medžioklės laimikio, kad tavo siela mane palaimintų!”

³¹Huan, aman leng mehlim takin a bawla, a pa kiangah, Pa, thou inla, non vualjawlna dingin na tapa sakhi sa nein, achia.

³²Bet Izaokas klausė: “Kas tu esi?” Šis atsakė: “Aš esu tavo sūnus, tavo pirmagimis Ezavas”.

³²Huan, a pa Isaakin, a kiangah, kua na hia? Achia. Huan, aman, na tapa, na tapa upajaw, Esau ka hi, achia.

³³Tada Izaokas išsigando ir drebėdamas tarė: “Kas gi buvo tas, kuris anksčiau sumedžiojo ir man atnešė valgį? Aš, prieš tau pareinant, valgiau ir jį palaiminau. Jis ir bus palaimintas!”

³³Huchiin Isaak nakpiin a ling zungzunga, sakhi man, ka kianga a sa hontawi, na hongtun ma a ka nanek khit veka, ka vualjawlpa kua ahia? Ahi, amah vualjawlin a omta himhim ding achia.

³⁴Ezavas, išgirdęs savo tėvo žodžius, pradėjo labai garsiai ir graudžiai verkti, sakydamas tėvui: “Mano tėve, palaimink ir mane!”

³⁴Esauin a pa thugen a jakin nakpi tak leh khase mahmahin a kapta a, a pa kiangah, pa aw, kei, kei leng honvualjawl mahmah ve aw, achi hi.

³⁵Bet tėvas atsakė: “Tavo brolis klasta gavo tavo palaiminimą”.

³⁵Huan, aman, na nauin a hong khema, nang vualjawlna a honlaksakta hi, achia.

³⁶Ezavas tarė: “Teisingai jį pavadino Jokūbu. Juk jis jau du kartus apgavo mane: paėmė mano pirmagimio teisę ir štai dabar­tavo palaiminimą. Nejaugi tu man nepalikai palaiminimo?”

³⁶Huan, aman, a min dia Jakob a chih uh dik mahmah hi lou hia? Nihvei a honsuanta; ka ta masa hihna a honlaksaka; huan, ngaiin, tuin kei vualjawlna a honlaksak nawnta hi, a chi a. Huan, amah mahin, vualjawlna kei dia honsit saklou maw? a chi a.

³⁷Izaokas atsakė Ezavui: “Aš jį padariau tavo valdovu ir visus jo brolius atidaviau jam tarnais, javais ir vynu jį aprūpinau. Ką gi galiu padaryti dėl tavęs, mano sūnau?”

³⁷Huan, Isaakin a dawnga, Esau kiangah, Ngaiin, amah na kumpipain ka bawla, a unau tengteng leng a sikha dingin ka pe veka, buh leh uain leng ka vakta; nang a din, ka tapa, bang honhihsak ding ka hia? a chi a.

³⁸Ezavas tarė tėvui: “Tėve, ar tik vieną turi palaiminimą? Palaimink ir mane!” Ir Ezavas balsu verkė.

³⁸Huan, Esauin, a pa kiangah, Pa, vualjawlna khat kia ahi maw na neih? Pa aw, kei leng honvualjawl mahmah ve, achia.

³⁹Jo tėvas Izaokas atsakė: “Tu neturėsi derlingos žemės savo gyvenvietėje ir dangaus rasos.

³⁹Huan, Esau ngaihtakin a kapta, huan, a pa Isaakin a dawnga, a kiangah, ngaiin, na omna ding lei hoihna tak leh, tunglama kipana van daitui kiakna ah ahi, na om ding;

⁴⁰Savo kardu tu maitinsies ir savo broliui tarnausi. Bet ateis laikas, kada pasipriešinsi ir nusimesi jo jungą”.

⁴⁰Na namsauin ahi, na hin ding, na nau na leng na sem ding; huan, hichi a dinga, na kitutkhiak hun chiangin a hakkol na ngawnga kipanin na singkhe ta ding, a chi a.

⁴¹Ezavas nekentė Jokūbo dėl tėvo palaiminimo. Ir Ezavas sakė savo širdyje: “Artėja gedulo dienos dėl tėvo, tada užmušiu savo brolį Jokūbą!”

⁴¹Huan, Pa in a vualjawl jiak in Esauin Jakob a mudah a: huan, Esauin a lungsim in, ka pa sunni ding a nai ta a, huai hun chiangin ka nau Jakob ka that mai ding, a chi a.

⁴²Rebekai buvo perduoti jos vyresniojo sūnaus žodžiai. Ji tada pasišaukė savo jaunesnįjį sūnų Jokūbą ir tarė: “Tavo brolis Ezavas rengiasi atkeršyti tau ir nori užmušti tave.

⁴²Huan, atapa upa jaw Esau thugen Rebeka kiangah a hilh ua; huchiin, mi a sawla, atapa naupang jaw Jakob a sama, a kiangah, ngaiin, na u Esau in na tungthu ah, nangmah honhihlup tumin ka kinem ahi.

⁴³Taigi dabar, mano sūnau, klausyk manęs! Bėk pas mano brolį Labaną į Charaną

⁴³Huchiin, ka tapa tu in ka thumangin; thou inla, Haran khua a ka sanggampa Laban kiangah taimangin;

⁴⁴ir gyvenk pas jį, kol paliaus tavo brolio rūstybė,

⁴⁴Na u hehna a daih mateng a kiangah ni bangjah hiam va om phot in:

⁴⁵kol tavo brolio pyktis atsileis ir jis pamirš, ką jam padarei! Po to aš nusiųsiu ką nors, kad tave pargabentų. Kodėl turėčiau jūsų abiejų netekti vieną dieną?”

⁴⁵Na u hehna na tunga adaih a, a tunga na thilhih a mangngilh ma teng: Huan, adaih a, a mangngilh chiangin mi ka sawldinga, huai a kipan ka hong pi khesak ding: bang dingin ni khat a na nih ua hon tan ding ka hia? a chi a.Huan, Rebeka in, Isaak kiangah, Heth tanu te jiakin hin ka chimtak mahmah: Jakobin, hiai gam nungak, hiai Heth tanu te laka te bang, ji dia a neih nawn ngial le jaw, kei dingin hin bang a phatuam dia? A chi a.

⁴⁶Rebeka tarė Izaokui: “Man įgriso mano gyvenimas dėl hetitų dukterų. Jei dar ir Jokūbas ves hetitę, tai kam man begyventi?”

⁴⁶Huan, Rebeka in, Isaak kiangah, Heth tanu te jiakin hin ka chimtak mahmah: Jakobin, hiai gam nungak, hiai Heth tanu te laka te bang, ji dia a neih nawn ngial le jaw, kei dingin hin bang a phatuam dia? A chi a.