¹Jokūbas keliaudamas atėjo į rytų šalį.

¹Huai nungin Jakob a pai jela, suahlam tate gam a tungta hi.

²Jis pamatė šulinį ir prie jo sugulusias tris avių bandas; iš to šulinio girdydavo bandas. Ant šulinio angos buvo užristas didelis akmuo.

²Huan, a et leh, ngaiin, pawn ah tuileh a na oma, kiangah belam hon thum a kual uh: huai tuileh akipan belam honte tui a dawnsak jel uhi: tuileh konga suang om a lian mahmah.

³Suvarius visas bandas, atrisdavo tą akmenį nuo šulinio angos ir pagirdydavo avis, po to vėl užrisdavo tą akmenį.

³Huan, huailaiah belam hon tengteng a paikhawm jel ua: huan, tuileh kong akipan suang a khuk suan ua, suang tuileh konga a omna ngeiah a koih jel uh.

⁴Jokūbas klausė: “Broliai, iš kur jūs esate?” Tie atsakė: “Iš Charano”.

⁴Huan, Jakobin, a kiang uah, ka unaute aw, koi lama mi na hi ua? achi a. Huan, amau, Haran kho lam mi ka hi uh, a chi ua.

⁵Jis vėl klausė: “Ar pažįstate Labaną, Nahoro sūnų?” Jie atsakė: “Pažįstame”.

⁵Huan, aman, a kiang uah, Nahor tapa Laban na thei uhia? A chi a. Huan, amau, Thei e, a chi ua.

⁶Jis klausė: “Kaip jam sekasi?” Tie atsakė: “Gerai. Štai jo duktė Rachelė ateina su avimis!”

⁶Huan, aman, a kiang uah, A damlai ahi na hia? a chi a. Huan, amau, Adamlai himah: enin, a tanu Rakil leng belam pi dingin a hongkuan, a chi ua.

⁷Jokūbas tarė: “Dar anksti, ne laikas suvaryti gyvulius. Pagirdykite avis ir ganykite!”

⁷Huchiin, aman, Ngai un, ni sang lai mahmah hi, gan pi khawm leng a hun nai kei: belamte tui dawnsak unla, vakhah un, a chi a.

⁸Bet jie atsakė: “Negalime, kol suvarys visas bandas ir nuris tą akmenį nuo šulinio angos. Tik tada pagirdysime avis”.

⁸Huan, amau, Ka hih theikei ding uh, belam hon tengteng a paikhawm ua, tuileh kong akipan suang a khuk suan mateng un huai khit chiangin belamte tui ka dawnsak jel uhi, a chi ua.

⁹Jam bekalbant su jais, Rachelė atėjo su savo tėvo avimis, kurias ji ganė.

⁹Huan, amau a houpih laiin Rakil a pa belamte piin a hongtungta; aman a ching jel hi.

¹⁰Jokūbas, pamatęs Rachelę, savo dėdės Labano dukterį, ir savo dėdės Labano avis, priėjęs nurito akmenį nuo šulinio angos ir pagirdė savo motinos brolio Labano avis.

¹⁰Huan, hichi ahi a, Jakobin a nu sanggampa Laban tanu Rakil leh a nu sanggampa Laban belam hon a muhin Jakobin a vanaih a, tuileh kong akipan suang a khuk suana, a nu sanggampa belamte tui a dawnsak hi.

¹¹Po to Jokūbas pabučiavo Rachelę ir balsu pravirko.

¹¹Huan, Jakob in Rakil a tawpa, ngaihtakin a kapta.

¹²Jokūbas pasisakė jai esąs jos tėvo brolis, Rebekos sūnus. Ta nubėgusi pranešė tėvui.

¹²Huan, Jakob in a pa tupa ahihleh Rebeka tapa ahi chih Rakil a hilha: Rakil a taia, a pa a vahilhta hi.

¹³Labanas, išgirdęs žinią apie savo sesers sūnų Jokūbą, atbėgo jo pasitikti; jį apkabinęs ir pabučiavęs, nusivedė į savo namus, o tas viską išsipasakojo Labanui.

¹³Huan, hichi ahia, Labanin a sanggamnu tapa Jakob tanchin a jaktakin, a dawn dingin a taia, huan, a poma a tawpa, a inah a pita. Huan, Jakob in huai thu tengteng Laban a hilh.

¹⁴Labanas jam tarė: “Tikrai tu esi mano kūnas ir mano kaulas!” Jis gyveno pas jį visą mėnesį.

¹⁴Laban in, a kiangah, kaguh leh ka sa mahmah na hi, achia. Huan, kha khat a kiangah a omta hi.

¹⁵Ir Labanas tarė Jokūbui: “Ar dėl to, kad esi mano brolis, turėtum man veltui tarnauti? Pasakyk, kuo tau atlyginti?”

¹⁵Huan, Laban in, Jakob kiangah, ka tupa na hih jiakin a mawkin kana na sem ding ahi maw? Bang na loh dia? Honhilh in, achia.

¹⁶Labanas turėjo dvi dukteris: vyresnioji vardu Lėja, o jaunesnioji­Rachelė.

¹⁶Huan, Labanin tanu nih a neia: a upajaw min Lea ahia, a naupang jaw min Rakil ahi.

¹⁷Lėjos akys buvo silpnos, o Rachelė buvo gražaus veido ir dailios išvaizdos.

¹⁷Huan, lea mit a nou a, Rakil bel chinou hoihtak ahia, a mel leng a hoih mahmah.

¹⁸Jokūbas pamilo Rachelę ir pasakė: “Aš tau tarnausiu septynerius metus už jaunesniąją dukterį Rachelę”.

¹⁸Huan, Jakob in Rakil a ita, huchiin, na tanu naupang jaw Rakil toh kiteng dingin kum sagih na na ka sem ding, achia.

¹⁹Labanas atsakė: “Mieliau aš ją duosiu tau negu kitam. Lik pas mane!”

¹⁹Huan, Laban in, amah ahihleh midang kianga ka piak sangin na kianga ka piak mah hoihzo ve: ka kiangah om nilouhin, achia.

²⁰Jokūbas tarnavo už Rachelę septynerius metus. Kadangi jis mylėjo ją, jam tas laikas atrodė kaip kelios dienos.

²⁰Huchiin, Jakob in Rakil a kitenpih dingin kum sagih a na a sepsak ta a; himahleh a it mahmah jiakin ni sawtlou chik bangin a thei hi.

²¹Po to Jokūbas tarė Labanui: “Duok man mano žmoną, nes atėjo laikas, kad pas ją įeičiau!”

²¹Huan, Jakob in Laban kiangah, ka kithuahpih theihna dingin ka ji hon peve leh, ka hun lah a kimta ngal a, achia.

²²Labanas sukvietė visus tos vietovės žmones ir iškėlė puotą.

²²Huchiin, Laban in huai khua a mi tengteng a kaikhawm veka, ankuang a luita hi.

²³Vakare jis įvedė savo dukterį Lėją pas jį, ir jis įėjo pas ją.

²³Huan, hichi ahia, khomial tungin a tanu Lea a pia, Jakob kiangah a piluta; huan, amah ana kithuahpih a.

²⁴Labanas davė Lėjai savo tarnaitę Zilpą.

²⁴Huan, Laban in a sikhanu Zilpa a tanu Lea kiangah a sikhanu dingin a pia hi.

²⁵Rytui išaušus, pasirodė, kad tai buvo Lėja. Tada jis tarė Labanui: “Ką man padarei! Ar ne už Rachelę tarnavau? Kam tad mane apgavai?”

²⁵Huan, hichi ahia, jingsang a hong hihin, ngaiin, Lea a nahita a: huchiin Jakob in, Laban kiangah, ka tunga na thilhih bangchidan ahia? Rakil toh kiteng dingin na na ka sem kahia? Bangjiaka honkhem maimah na hia? Achia.

²⁶Labanas atsakė: “Mūsų krašte taip nedaro, kad išleistų jaunesniąją anksčiau už vyresniąją.

²⁶Huan Laban in, ka gam uah huchibanga ta upajaw ma a a naupang jaw paisak dan ahi kei hi.

²⁷Pabaik šią savaitę, po to duosiu tau Rachelę, už kurią tarnausi dar kitus septynerius metus!”

²⁷Hiai minu ni sagih zou tadih inla, huchiin, kum sagih dang kana nasep sikin midang nu leng ka hon pe ding uh, achia.

²⁸Jokūbas sutiko ir pabaigė tą savaitę. Tada Labanas davė jam savo dukterį Rachelę už žmoną.

²⁸Huchiin, Jakob in Huchibangin a hiha, ni sagih a zou ta a; huchiin, a tanu Rakil ji dingin a peta hi.

²⁹Labanas davė savo dukteriai Rachelei tarnaitę Bilhą.

²⁹Huan, Laban in a sikhanu Bilha a tanu Rakil kiangah a sikha dingin a pia hi.

³⁰Jis įėjo ir pas Rachelę ir mylėjo ją labiau už Lėją; ir tarnavo dar kitus septynerius metus.

³⁰Huan, Rakil leng a kithuahpih a, Lea sangin Rakil a it jaw a, Laban na kum sagih dang a sem ta.

³¹Viešpats matydamas, kad Jokūbas Lėjos nemylėjo, padarė ją vaisingą, o Rachelę­nevaisingą.

³¹Huan, Toupan Lea pen huatin a om chih a theia, huchiin a sul a honsaka; Rakil bel a chiing a.

³²Lėja pastojo ir pagimdė sūnų, kurį pavadino Rubenu, nes ji sakė: “Viešpats atsižvelgė į mano sielvartą; dabar mane mylės mano vyras”.

³²Huan, Lea a gaia, tapa a neia, amin dingin Reuben a sa a: Toupan ka gimdan a muh jiak ahi: tunjaw ka pasal in a honit ta ding, achia.

³³Ji pagimdė kitą sūnų ir tarė: “Kadangi Viešpats išgirdo, kad manęs nemyli, Jis davė man dar ir šitą”. Ji pavadino jį Simeonu.

³³Huan, a gai nawna, tapa a nei nawna; Toupan huatin ka om chih a jak jiak in hial leng a honpia hi, achia, huchiin a min dingin Simeon a sa a.

³⁴Po to ji vėl pagimdė sūnų ir tarė: “Dabar mano vyras prisiriš prie manęs, nes aš jam pagimdžiau tris sūnus”. Todėl ji pavadino jį Leviu.

³⁴Huan, a gai nawna, tapa anei nawna; tu in tapa thum ka neihsak jiakin, ka pasal in a hon juita ding, achia: huaijaikin a min dingin Levi a sa a.Huan, a gai nawna, tapa a nei nawna a: tu nung in jaw toupa ka phat ding, achia: huaijaikin amin dingin Juda a sa a; huan, ta a nei nawn tadih kei.

³⁵Ji vėl pastojo ir pagimdė sūnų, ir tarė: “Dabar šlovinsiu Viešpatį”. Todėl ji pavadino jį Judu. Po to ji liovėsi gimdžiusi.

³⁵Huan, a gai nawna, tapa a nei nawna a: tu nung in jaw toupa ka phat ding, achia: huaijaikin amin dingin Juda a sa a; huan, ta a nei nawn tadih kei.