¹Jokūbas girdėjo Labano sūnus kalbant: “Jokūbas pasiglemžė visa, kas priklausė mūsų tėvui. Iš mūsų tėvo jis įsigijo visą šitą turtą”.

¹Huan, aman, Laban tapaten, Jakob akipanin ahi, hiai thupina tengteng a muh, a chih uh a na zata a.

²Be to, Jokūbas pastebėjo, kad Labanas jo atžvilgiu nebuvo toks pat kaip anksčiau.

²Huchiin Jakob in Laban mel a ena, huan, ngaiin tumalam bangin a tungah a hoih nawnkei chih a theia.

³Viešpats tarė Jokūbui: “Grįžk į tėvų šalį pas savo gimines. Aš būsiu su tavimi!”

³Huan, TOUPAN, Jakob kiangah, na pipute gamah leh na tanaute kiangah pai nawn ta in; na kiangah ka om jel ding hi, a chi a.

⁴Jokūbas pasišaukė Rachelę ir Lėją į lauką prie savo bandos

⁴Huchiin, Jakob in mi a sawla, gamlaka a gan hon om nalamah Rakil leh Lea a sama, huan, a kiang uah,

⁵ir joms tarė: “Aš matau, kad jūsų tėvas mano atžvilgiu nebėra toks kaip anksčiau. Bet mano tėvo Dievas buvo su manimi.

⁵Na pa uh mel ka muhin tumalam bangin ka tungah a hoih nawn kei chih ka theia; himahleh ka pa Pathian ka kiangah a om gige.

⁶Jūs pačios žinote, kaip visomis jėgomis tarnavau jūsų tėvui.

⁶Nou leng na pa uh na ka theihtawpin ka sem chih na thei uh.

⁷Jūsų tėvas apgaudinėjo mane ir dešimt kartų keitė mano atlyginimą. Tačiau Dievas neleido jam manęs skriausti.

⁷Himahleh na pa un honkhema, ka loh lah sawm veitak a hih lamdanga; himahleh Pathianin ka siatna ding a khoih a phal kei hi.

⁸Jei jis sakė: ‘Dėmėtieji tebūna tavo atlyginimas’, visos ožkos ir avys vedė dėmėtus. O jei jis sakė: ‘Dryžuotieji tebūna tavo atlyginimas’, visos avys ir ožkos vedė dryžuotus.

⁸Gial petmaha gialte na loh ahi ding, a chih leh, gan tengtengin gial petmaha gialte a nei jel ua; huan, a gial tante na loh ahi ding, achih leh, gan tengtengin a gial tante a nei jel uh.

⁹Taip Dievas atėmė jūsų tėvo gyvulius ir man atidavė.

⁹Huchibangin Pathianin na pa gante a laksaka, kei kiangah a hon peta hi.

¹⁰Gyvulių poravimosi metu sapne mačiau, kad dryžuotieji, dėmėti ir kerši patinai eina prie patelių.

¹⁰Huan, hichi ahia, gante a gai pat lai un, ka mangin ka daka, huan, ngaiin, a pa, gan honte, a gial tante, gial petmaha gialte, a giala gial iakuakte ahi uh chih ka mu a.

¹¹Tada Dievo angelas sapne man tarė: ‘Jokūbai!’ Aš atsiliepiau: ‘Aš čia!’

¹¹Huan, ka mangin Pathian angelin, Jakob, honna chi a: huan, ken, Hiaiah ka om, ka chi a.

¹²Jis tarė: ‘Žiūrėk, visi dryžuoti, dėmėti ir kerši patinai eina prie patelių! Aš mačiau visa, ką Labanas tau darė.

¹²Huan, aman, Dak inla, en in, apa gan honte tengteng, a gial tante, gial petmaha gialte. Agiala gial iakuakte ahi uh: Labanin na tunga a thilhih tengteng ka mu hi.

¹³Aš esu Betelio Dievas, kur tu patepei akmens paminklą ir davei įžadą. Išeik iš šitos šalies ir sugrįžk į savo gimtinę!’ ”

¹³Kei, suangphuha sathau na nilha, ka kianga thu na chiamna Bethel, huai Bethel Pathian ka hi: tuin thou inla, hiai gam akipan pawt inla, na pianna gamah pai nawnta in, a chi a, achia.

¹⁴Tada Rachelė ir Lėja kalbėjo: “Ar mums dar yra dalis tėvo namuose?

¹⁴Huan, Rakil leh Lea in a dawng ua, a kiangah, Ka pa uh in ah kou dingin tantuan leh gouluah ding a om lailai ahia?

¹⁵Argi mes nelaikomos svetimomis? Juk jis pardavė mus ir gautus pinigus už mus naudojo sau.

¹⁵Aman mikhual bang lela honsim hita lou hia? A hon khawng khinta a, ka man ulah a ne khinta ngala.

¹⁶Iš tikrųjų visi turtai, kuriuos Dievas atėmė iš mūsų tėvo, priklauso mums ir mūsų vaikams. Taigi dabar daryk visa, ką Dievas tau įsakė”.

¹⁶Pathianin ka pa uh akipana sum a laksak tengteng ei leh I tate a ahi hi: huchiin Pathianin na kianga a gen peuhmah hihin, a chi ua.

¹⁷Jokūbas užsodino ant kupranugarių savo vaikus ir žmonas,

¹⁷Huchiin, Jakob a thoua, a tapate leh a jite sangawngsau tungah a tuangsaka;

¹⁸išsivarė visus savo gyvulius ir pasiėmė visą savo mantą, kurią jis buvo įsigijęs Mesopotamijoje, kad eitų pas savo tėvą Izaoką į Kanaano šalį.

¹⁸Huan, Kanan gama a pa Isaak kianga pai dingin a gan tengteng leh a sum khol tengteng, a gan muhte, Paddan-aram gama a kholte, a paipih veka.

¹⁹Labanas tuo metu kirpo avis. Tada Rachelė pavogė dievukus, kurie priklausė jos tėvui.

¹⁹Huan, Laban bel a belam mulmet dingin a pimang hi: huan, Rakilin a pa milimte a guksak.

²⁰Jokūbas apgavo sirą Labaną, nes pabėgo, nieko nesakęs.

²⁰Huan, Jakob Suria mi Laban theihlouh kalin a guk pai mang hi: a paimang ding thu a hilh kei hi.

²¹Jis pasiėmė viską, kas jam priklausė; persikėlęs per upę, pasuko į Gileado kalnyną.

²¹Huchiin a neih tengteng toh a tai mangta a; huan, a thoua, luipi a kana, Gilead tang lam juanin a pai jel hi.

²²Trečią dieną Labanui pranešė, kad Jokūbas pabėgo.

²²Huan, a ni thum niin Jakob a taita chih Laban a hilh ua.

²³Tada Labanas, pasiėmęs savo brolius, vijosi jį septynias dienas ir pasivijo Gileado kalnyne.

²³Huchiin a unaute api a ni sagih lamtan a delh a; Gilead tangah a delh phata hi.

²⁴Dievas sapne atėjo pas sirą Labaną ir tarė: “Saugokis, nekalbėk su Jokūbu šiurkščiai!”

²⁴Huan, Suria mi Laban kiangah janin a mangin Pathian a honga, a kiangah, Jakob kiangah a sia a pha a bangmah mah gen lou dingin pilvangin, a chi. Huan, Labanin Jakob a delh phata hi.

²⁵Jokūbas jau buvo pasistatęs palapinę kalnyne, kai Labanas jį pasivijo. Labanas su savo broliais taip pat pasistatė palapinę Gileado kalnyne

²⁵Huan, Jakobin a puanin tangah a kai khina: huan, Labanin leng a unaute toh Gilead tangah a kai uh.

²⁶ir tarė Jokūbui: “Kodėl taip pasielgei ir iškeliavai nieko man nesakęs, slaptai išsivarydamas mano dukteris kaip karo belaisves?

²⁶Huan, Labanin, Jakob kiangah, na thilhih hi bangchidan ahia oi ka theihlouh kala na guk pai manga, namsau salte bang maia ka tanute na pi mang?

²⁷Kodėl slapčia pabėgai ir pasislėpei nuo manęs? Jei būtum man pasisakęs, būčiau išlydėjęs tave iškilmingai, su dainomis, būgnais ir arfomis.

²⁷Bang ding a hon taimang sana, hon guk paisan a, nopsaknate toh, late toh, khuangta te toh, kaihgingte toh ka hon khak theihna dia na hon hilh louha;

²⁸Tu neleidai man pabučiuoti vaikaičių ir dukterų. Tu pasielgei neprotingai.

²⁸Ka tute leh ka tanute ka tawn phal lou oi? Haihuai takin ahi thil na hih.

²⁹Aš galėčiau tau pakenkti, bet tavo tėvo Dievas sapne pasakė man: ‘Saugokis, nekalbėk su Jokūbu šiurkščiai’.

²⁹Hon hihse thei ka hi a; himahleh, na pa Pathianin, tu janin, Jakob kiangah a sia a pha bangmah mah genlou dingin pilvangin, chiin a honhoupih hi.

³⁰Žinau, tu išsiilgai savo tėvo namų ir todėl iškeliavai, bet kodėl pavogei mano dievukus?”

³⁰Huan, na pa in na ngaih mahmah tak jiakin, pai ut hi tawk lechin zong, bangdia ka Pathian te hon guksak na hia? achia.

³¹Jokūbas atsakė Labanui: “Pabėgau bijodamas, kad prievarta neatimtum iš manęs savo dukterų.

³¹Huan, Jakobin a dawnga, Laban kiangah, ka lau jiak ahi; na tanute non laksak teitei kha ding, ka chi a ahi.

³²O dėl vagystės, tai tas, pas kurį rasi savo dievukus, temiršta! Mūsų akivaizdoje ieškok ir pasiimk, kas tavo”. Jokūbas nežinojo, kad Rachelė buvo pavogusi dievukus.

³²Kuapeuh na Pathian te na muh na a hing kei ding uh: I unaute mitmuhin nanga ka kianga om en chian inla, la ve, a chi a.

³³Labanas patikrino Jokūbo, Lėjos ir abiejų tarnaičių palapines, bet nieko nerado. Tada jis, išėjęs iš Lėjos palapinės, įėjo į Rachelės palapinę.

³³Rakilin a na gu chih lah Jakobin a thei ngal keia. Huan, Laban bel Jakob puaninte ah, Lea puaninte ah, sikhanu nihte puaninte ah a lut jela; himahleh a mu kei. Huan, Lea puanin akipana pawta, Rakil puanin ah a lut nawna.

³⁴Bet Rachelė dievukus buvo paslėpusi kupranugario balne ir atsisėdusi ant jų. Labanas iškrėtė visą palapinę, bet nerado.

³⁴Huan, Rakilin milimte a na laa, sangawngsau van lakah a na koiha, a na tutkhuma. Huan, Labanin a puanin sung tengteng a mai suak veka, himahleh a mu kei hi.

³⁵Ji tarė savo tėvui: “Nepyk, mano viešpatie, kad negaliu atsikelti, nes su manimi vyksta tai, kas darosi moteriškėms”. Jis ieškojo, bet dievukų nerado.

³⁵Huan, aman, a pa kiangah, Na maa ka din ngap louh jiakin ka toupa, hehken aw; numei omdan ngeina ka tunga a om laitak lah ahi ngala, achia. Huchiin a zongzong a, himahleh milimte a mu zo ta kei hi.

³⁶Jokūbas supyko ir barė Labaną: “Kuo nusikaltau, kuo nusidėjau, kad su tokiu užsidegimu mane vijaisi

³⁶Huan, Jakob a hehta a, Laban a salta: Jakobin Laban kiangah bangah ka taleka, bangah ka khial a, hon delh na hia?

³⁷ir iškrėtei visus mano daiktus? Ką radai iš savo turtų? Pavesk tą reikalą mano ir savo giminaičiams, tegul jie išsprendžia mudviejų bylą!

³⁷Ka van tengteng na mai nung inleng, na insung van himhim banga na muh? Kou nihte non ngaihtuah theih na dingin ka unaute leh na unaute maah koihin.

³⁸Dvidešimt metų aš pas tave tarnavau. Tavo avys ir ožkos nebuvo bergždžios, ir tavo bandos avinų aš nevalgiau.

³⁸Kum sawm nih vengveng na kiangah ka omta; na belam pite leh na kel piten nou a nei khial ngei kei ua, na belam hon laka pate leng lah ka ne ngei ngal keia.

³⁹Kas žvėrių sudraskyta, nenešiau tau. Aš pats turėjau atlyginti nuostolį. Iš manęs reikalavai atlyginti, kas pavogta dieną ar naktį.

³⁹Gamsa keih leng lah na kiangah ka hontun ngeingal keia: ken a mang sikin ka thuak zaw jela; suna guk hiam, jana guk hiam lah ka dit na phut ngitnget a.

⁴⁰Aš dieną kenčiau kaitrą, naktį­šaltį, ir miegas bėgo nuo mano akių.

⁴⁰Hichibangin ka om jel; sun a nisa leh jan a khovot in a hon hihgim thei mahmaha; ihmut leng ka mu ngeikei hi.

⁴¹Taip dvidešimt metų tarnavau tavo namuose: keturiolika metų už dukteris ir šešerius metus už bandą. Tu dešimt kartų keitei mano atlyginimą!

⁴¹Huan, kum sawm nih sung teng na in ah ka oma; na tanu nihte loh dingin kum sawm leh kum li na na ka sema, na gante loh dingin kum guk ka sem nawna; ka loh lah sawm vei tak na hihlamdang ngal a.

⁴²Jei mano tėvo Dievas, Abraomo Dievas, kurio bijojosi Izaokas, nebūtų buvęs su manimi, tikrai dabar būtum mane išleidęs tuščiomis rankomis. Mano priespaudą ir vargą matė Dievas ir praėjusią naktį sudraudė tave”.

⁴²Ka pa Pathian, Abraham Pathian, Isaak kihtak, ka kianga om lou hi ngial lehouh, tuin vuaktang lela honpaisak ngeingei ding na hi. Pathianin ka haksat thuakdan leh ka sepgim dan a mua, Tujana honvau ahi, achia.

⁴³Labanas atsakė Jokūbui: “Dukterys yra mano dukterys, vaikaičiai­mano vaikaičiai, banda­ mano banda, ir visa, ką matai, man priklauso. O ką galiu šiandien daryti savo dukterims ir jų vaikams?

⁴³Huan, Labanin a dawnga, Jakob kiangah, tanute kei tanu ahi ua, naupangte kei naupangte ahi ua, gante kei gante ahi ua, na muh tengteng keia vek ahi uh: tuniin hiai ka tanute tungah leh a ta neihte uh tungah bang ka hih thei dia?

⁴⁴Todėl ateik ir padarykime sandorą­aš ir tu. Ir tai tebūna liudijimas tarp manęs ir tavęs!”

⁴⁴Kisain, kei leh nang thu I khung ding; huai kei leh nang kalah theihna hi hen, a chi a.

⁴⁵Tada Jokūbas, suradęs akmenį, pastatė paminklą.

⁴⁵Huchiin, Jakobin suang a laa, suangphuh dingin a phuta.

⁴⁶Po to Jokūbas liepė savo giminaičiams: “Pririnkite akmenų!” Tie pririnkę sukrovė juos, ir ant tos krūvos jie valgė.

⁴⁶Huan, Jakobin a unaute kiangah, suang la khawm un, a chi a; huan, suang a la ua, achiang ua: huan, suangchian khawm kiangah an a ne uh.

⁴⁷Labanas tuos akmenis pavadino Jegar Sahaduta, o Jokūbas­ Galedu.

⁴⁷Huan, Labanin huai suang chian khawm, Jegarsahadutha, a chi a; Jakobin bel Galeed, a chi hi.

⁴⁸Labanas tarė: “Šita akmenų krūva yra liudytoja tarp manęs ir tavęs”. Todėl ji vadinama Galedu

⁴⁸Huan, Labanin, hiai suang chian khawm tuiin kei leh nang kikalah theihna ahi, a chi a. Huaijiakin a min dingin Galeed chih a hita:

⁴⁹ir Micpa, nes jis sakė: “Viešpats tegu stebi mane ir tave, kai būsime vienas nuo kito atsiskyrę!

⁴⁹Mizpa chih leng ahi, Labanin, kikhen a I om hun chiangin TOUPAN honveng tuaktuak hen,

⁵⁰Jeigu tu skriausi mano dukteris ar vesi dar daugiau žmonų, nors nėra žmonių tarp mūsų, bet Dievas yra mūsų liudytojas”.

⁵⁰Ka tanute na suk gentheiha, ka tanute lou ji dang na neih leh, kuamah i kiangah a om kei na ua, enin, Pathian kei leh nang kal hontheihpihpa ahi, a chi ngala.

⁵¹Labanas toliau kalbėjo Jokūbui: “Štai akmenų krūva ir paminklas, kurį pastačiau tarp mūsų.

⁵¹Huan, Laban mahin, hiai suang chian khawm en lechin, keimah leh nangmah kikala hiai suang ka phuh leng enin.

⁵²Ši krūva bus liudytojas ir paminklas bus liudytojas, kad aš neisiu pas tave pro šitą akmenų krūvą, nė tu eisi pas mane pro šitą akmenų krūvą ir šitą paminklą su piktu kėslu!

⁵²Poi kikhoihsak dingin kei hiai suang khengin na kiang lamah ka hongpai kei ding, chih leh, nang leng hiai suang chian khawm leh hiai suang phuh khengin kei kiang lamah na hongpai kei ding chih, hiai suang chian a theihna hi henla, hiai suangphuh leng a theihna mah hi hen.

⁵³Abraomo ir Nahoro Dievas, jų tėvų Dievas, tebūna teisėjas tarp mudviejų!” Jokūbas tada prisiekė Tuo, kurio bijojo jo tėvas Izaokas.

⁵³Abraham Pathian, Nahor Pathian, a pa uh Pathianin I kalah thu ngaihtuah hen, a chi nawna. Huan, Jakobin a pa Isaak kihtak louin a kichiamta.

⁵⁴Tada Jokūbas aukojo kalne ir pasikvietė savo giminaičius valgyti. Jie valgė ir pasiliko ant kalno visą naktį.

⁵⁴Huan, Jakobin tang ah kithoihna a lana a unaute tanghou ne dingin a sama; huchiin tanghou a ne ua, tang ah a giak chiat uhi.Huan, jingsang in beltakin Laban a thoua, a tute leh a tanute a tawpa, a vualjawla: huan, Laban a paia, amah omna lamah a pai

⁵⁵Labanas, atsikėlęs anksti rytą, pabučiavo savo vaikaičius bei dukteris ir juos palaimino. Jis atsiskyrė nuo jų ir sugrįžo į savo vietovę.

⁵⁵Huan, jingsang in beltakin Laban a thoua, a tute leh a tanute a tawpa, a vualjawla: huan, Laban a paia, amah omna lamah a pai