¹Jis jiems kalbėjo: “Iš tiesų sakau jums: tarp čia stovinčių yra tokių, kurie neragaus mirties, kol išvys Dievo karalystę, ateinančią su galybe”.

¹Huan, amahmahin, a kiang uah, Chihtaktakin ka honhilh ahi, Hiaia ding a khente, Pathian gam thilhihtheihna toh hongtung a muh ma ua, sihna chiamlou hial ding a om uh, a chi a.

²Po šešių dienų Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsivedė juos vienus nuošaliai į aukštą kalną. Ten Jis atsimainė jų akivaizdoje.

²Huan, ni guk nungin Jesun Peter, Jakob, Johan a pi a, a tuamin tang sang tak ah amau kia a pai touh piha; a ma uah a mel omdan a hongkidangta a.

³Jo drabužiai pradėjo spindėti tarsi sniegas, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje.

³Huchiin, a puansilhte leia puan sawpmi himhimin a sawp ngou theih louh khop hiala ngou velvolin a hongngouta a.

⁴Jiems pasirodė Elijas ir Mozė, ir jie kalbėjosi su Jėzumi.

⁴Huan, Elija leh Mosi a kiang uah a hongkilak ua, Jesu toh a kihou khawm ua.

⁵Petras tarė Jėzui: “Rabi, gera mums čia būti. Pastatykime tris palapines: vieną Tau, kitą Mozei, trečią Elijui”.

⁵Huan, Peterin Jesu a houpih a, Heutupa, ei din hiaia om a hoih; aidakbuk thum i khoh ding a, nang din khat, Mosi din khat, Elija din khat, a chi a.

⁶Jis nežinojo, ką sakyti, nes jie buvo labai persigandę.

⁶A lau mahmah jiakun, gen dingpen leng a theingal kei a.

⁷Užėjo debesis ir uždengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas: “Šitas yra mano mylimasis Sūnus. Jo klausykite!”

⁷Huan, amau liahin mei a hongkaia; meiah aw a hongsuaka, Hiai ka Tapa deihtak ahi, amah thu ngai un, a chi a.

⁸Ir tuojau apsižvalgę, jie nieko prie savęs nebematė, tik vieną Jėzų.

⁸Huan, kintakin a kim vel a en ua, amau kiangah Jesu kia lou kuamah a muta kei uh.

⁹Besileidžiant nuo kalno, Jėzus liepė niekam nepasakoti, ką jie matė, kol Žmogaus Sūnus neprisikels iš numirusių.

⁹Huan, tang akipana a pai suk laiun, Mihing Tapa misi laka kipana a thoh nawn khit mateng a thil muhte uh kuamah hilh louh ding a chi bikbek a.

¹⁰Jie įsidėmėjo šį pasakymą ir svarstė, ką reiškia “prisikelti iš numirusių”.

¹⁰Huchiin, huai thu tuh a vom kinken ua, Misi laka pat thohnawn pen bang chihna hi ding ahia chih a kidong uh.

¹¹Jie klausė Jį: “Kodėl Rašto žinovai sako, jog pirmiau turįs ateiti Elijas?”

¹¹Huan, amau, a kiangah, Bangchidana laigelhmiten, Elija a hong masa ding a-hi, chi ahi ua? chiin, a dong ua.

¹²Jėzus jiems atsakė: “Tikrai, Elijas ateina pirmas ir viską atstato. Bet kaipgi parašyta apie Žmogaus Sūnų, jog Jis daug iškentėsiąs ir būsiąs paniekintas?

¹²Huan, Aman a kianguah, Bangkim bawlhoih thak dingin Elija hongpai masa him ahi; ahihleh thil tampi a thuak dinga, muhdaha mawkbawlin a om ding chi-a mihing Tapa tungthu bangchidana gelha na om ahia leh? a chi a.

¹³Todėl sakau jums: Elijas buvo atėjęs, ir jie pasielgė su juo kaip norėjo­taip, kaip apie jį parašyta”.

¹³Himahleh ka honhilh ahi, Elija jaw a hong khin thamta hi, huan, a tanchin a gelh bang ngei un a tungah a utut un a hihkhin him u hi, a chi a.

¹⁴Sugrįžęs pas mokinius, Jis pamatė apie juos susirinkusią didelę minią ir besiginčijančius su jais Rašto žinovus.

¹⁴Huan, nungjuite kiang a tun suk un, a kim ua mipi tampitakte leh laigelhmiten a nasel lai uh a mu suk ua.

¹⁵Vos pastebėjusi Jėzų, minia labai nustebo, ir visi bėgo Jį pasveikinti.

¹⁵Huan, mipi tengtengin amah a muh tak un lamdang a sa mahmah ua, a kiang ah a tai pah ua, chibai a vabuk kheukhou uh.

¹⁶Jis paklausė Rašto žinovų: “Apie ką ginčijatės su jais?”

¹⁶Huan, aman, a kiang uah, Amau toh bang thu ahia na kisel uh? chiin a donga.

¹⁷Vienas iš minios Jam atsakė: “Mokytojau, aš atvedžiau pas Tave savo sūnų, kuris turi nebylę dvasią.

¹⁷Huan, mipi laka mi khatin a kiangah, Sinsakpa, ka tapa, dawi pautheilou nei, na kiangah ka honpi a;

¹⁸Kur tik sugriebusi, dvasia jį tąso, iš burnos jam eina putos, jis griežia dantimis ir pastyra. Aš prašiau Tavo mokinius išvaryti dvasią, bet jie nepajėgė”.

¹⁸a matna peuhah a puksak ekek a; huchiin, a chilphuan bang a kia a, a ha bang a gawia, a gawng huthut a; huchiin, na nungjuiten delhkhe le uh ka chih leh, a hihthei ngal kei ua, chiin a dawnga.

¹⁹Tada Jėzus tarė: “O netikinti karta! Kiek dar man reikės su jumis būti? Kaip ilgai jus kęsti? Atveskite jį pas mane!”

¹⁹Huan, aman, a kiang uah, Khangthak ginna neiloute aw, bangtan na kiang ua om ding a bangtan honthuakthei ding ka hia? amah ka kiangah honpi in, chiin, a dawng a.

²⁰Jie atvedė. Vos Jį pamačiusi, dvasia pradėjo tąsyti berniuką; šis parpuolė ant žemės ir apsiputojęs raičiojosi.

²⁰Huan, amah tuh Jesu kiangah a honpi ua; huan, dawiin amah a muh takin naupang tuh nakpitakin a sawi paha; huchiin, lei ah a puka, chilphuan ke jeju in a kikhuk volvola.

²¹Jėzus paklausė tėvą: “Ar seniai jam taip darosi?” Šis atsakė: “Nuo pat vaikystės.

²¹Huan, aman, a pa kiangah, Hichi banga a hongkipatna bangtan a hita a? chiin, a donga. Aman, A naupan laia kipan a hita;

²²Dvasia dažnai įstumdavo jį į vandenį ir į ugnį, norėdama nužudyti. Bet, jei ką gali padaryti, pasigailėk mūsų ir padėk mums!”

²²huchiin, amah hihmangthang dingin tamveipi mei ah leh, tui ah a sawnpuk a; himahleh, nang bang chichi hiam beka na hih theih leh honhehpih inla, honhuh in, a chi a.

²³Jėzus jam atsakė: “Jei gali tikėti, viskas įmanoma tikinčiam!”

²³Huan, Jesun a kiangah, Na hih theih leh e: a gingtamia dingin bangkim hihtheih ei ve, a chi a.

²⁴Tučtuojau vaiko tėvas verkdamas sušuko: “Tikiu, Viešpatie! Padėk mano netikėjimui!”

²⁴Huchiin, naupang pan tuh, ka gingta hi, ka ginlahna ah honhuh in, chiin, a kikou khe pah ngal a.

²⁵Matydamas susibėgančią minią, Jėzus sudraudė netyrąją dvasią, sakydamas jai: “Nebyle ir kurčia dvasia, įsakau tau, išeik iš jo ir daugiau nebegrįžk!”

²⁵Huan, Jesun mipi hongtai khawm lai a muhin, dawi nin a taia, a kiangah, Nang dawi pautheilou leh bengngong, thu ka honpia hi, a sunga pat hongpawt inla, lut nawn ken, a chi a.

²⁶Dvasia, klykdama ir smarkiai jį purtydama, išėjo. O jis liko tarsi negyvas, ir daugelis sakė: “Jis mirė”.

²⁶Huchiin, a kikou kheta a, Nakpitaka a sawi khitin a hongpawtta a, huan, naupang tuh misi luang bangin a oma; huchiin mi tamzoten, A si ahi, a chi uh.

²⁷Bet Jėzus paėmė jį už rankos, pakėlė, ir šis atsistojo.

²⁷Jesun bel a khut a lena, a kaithou a; huan a hong thou maimahta a.

²⁸Kai Jis sugrįžo namo, mokiniai, pasilikę su Juo vieni, klausė: “Kodėl mes negalėjome jos išvaryti?”

²⁸Huan, Jesu ina a valut leh, a nungjuiten, Bangchi-a kou delhkhe theilou ka hi ua leh? chiin, a simin a dong ua.

²⁹Jis atsakė: “Ta veislė neišvaroma nieku kitu, tik malda ir pasninku”.

²⁹Huan, aman, a kiang uah, Hichi bang jaw thumna kia loungalin bangchi mahin a pawt theikei, a chi a.

³⁰Iš ten išėję, jie keliavo per Galilėją. Jėzus nenorėjo, kad kas apie tai žinotų.

³⁰Huan, huaia kipan a pai khia ua; Galili gam a pai kan ua, kuamah theih a deih kei.

³¹Mokydamas savo mokinius, Jis sakė jiems: “Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys Jį. Nužudytas Jis po trijų dienų prisikels”.

³¹A nungjuite lah thu a hilh ngala, a kiang uah, Mihing Tapa mihingte khuta matsakin a om dia, a hihlum ding ua; huan, a hihlup nung uh ni thum nungin a thou nawn ding, achia.

³²Mokiniai nesuprato tų žodžių, bet bijojo Jį klausti.

³²Himahleh, a thu gen tuh a theisiam kei ua, amah lah a dong ngam ngal kei uh.

³³Jie atėjo į Kafarnaumą. Namie Jėzus juos paklausė: “Apie ką kalbėjotės kelyje?”

³³Huan, Kapernaum khua ah a hongtung ua; huan, in sunga a om laiin, amau kiangah, Huai lampi ah bangthu ahia na kisel uh? chiin, a donga.

³⁴Jie tylėjo. Mat kelyje jie ginčijosi, kuris iš jų didžiausias.

³⁴Himahleh, lampi ah, I lak uah kua I thupipen ding? chia a na kisel khit jiak un a dai dide uh.

³⁵Atsisėdęs Jis pasišaukė dvylika ir tarė: “Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!”

³⁵Huan, amah a tu a, sawm leh nihte a sama, a kiang uah, Kuapeuhin masapen hih a ut leh mi tengteng sangin nanungpenin a om ding ahi, mi tengteng na semin a om ding ahi, a chi a.

³⁶Paėmęs mažą vaiką, pastatė tarp jų ir, apsikabinęs jį, pasakė jiems:

³⁶Huan, naupang chik khat a kaia, a lak uah a dingsaka: huan, a poma, a kiang uah,

³⁷“Kas priima tokį vaiką mano vardu, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet Tą, kuris mane siuntė”.

³⁷Kuapeuh ka min jiaka hichibang naupang chik khat leng kipahpih tuh keimah honkipahpih ahi ding, kuapeuh kei honkipahpih tuh, kei honkipahpih ahi kei ding ua, honsawlpa kipahpih ahi zo ding uh, a chi a.

³⁸Jonas Jam tarė: “Mokytojau, mes matėme vieną, kuris nevaikščioja su mumis, bet Tavo vardu išvarinėja demonus. Mes jam draudėme, nes jis mūsų neseka”.

³⁸Johanin a kiangah, Sinsakpa, kuahiam na mina dawite delhkhia ka mu ua; honzuih louh jiakin ka kham uh, achia.

³⁹Jėzus atsakė: “Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti.

³⁹Jesun, Kham nawn kei un; kuamah ka mina thil thupi hih ngala kei hon gense pah thei a om kei.

⁴⁰Kas ne prieš mus, tas už mus.

⁴⁰Kuapeuh ei hondou lou tuh i lama pang ahi ngal ua.

⁴¹Kas duos jums atsigerti taurę vandens mano vardu dėl to, kad priklausote Kristui, iš tiesų sakau jums, tas nepraras savo atlygio”.

⁴¹Kuapeuh Kris mi na hih jiak ua tui nou khat dawn ding honpia tuh, chihtaktakin ka honhilh ahi, a kipahman a tan kei hial ding.

⁴²“Kas pastūmėtų į nuodėmę vieną iš šitų mažutėlių, kurie tiki manimi, tam būtų geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo girnų akmenį ir įmestų į jūrą.

⁴²Huan kuapeuh hon gingta neu chik chikte laka khat leng hihpuk tuh, a ngawng ah buh gawi janna suang lianpi oksakin tuipi ah khe le uh, amah adingin a hoih zo ding ahi.

⁴³Jei tavo ranka traukia tave nusidėti,­nukirsk ją! Tau geriau sužalotam įeiti į amžinąjį gyvenimą, negu su abiem rankom patekti į pragarą, į negęstančią ugnį,

⁴³Huan, na khutin a honhihpuk leh, tan khia in; melhema hinnaa lut nang adingin a hoihjaw, khutnih neia gawtmun mei mit theiloua pai sangin,

⁴⁴kur ‘jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta’.

⁴⁴a than uh a sih louha, meikuang mih louhna ah.

⁴⁵Ir jei tavo koja traukia tave į nuodėmę, nukirsk ją, nes tau geriau luošam įžengti į amžinąjį gyvenimą, negu su abiem kojom būti įmestam į pragarą, į negęstančią ugnį,

⁴⁵Huan, na khein a honhihpuk leh, tan khia in; khebaia hinnaa lut nanga dingin a hoih-jaw, khe nih neia gawtmuna paiha om sangin,

⁴⁶kur ‘jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta’.

⁴⁶a than uh a sih louha, meikuang mih louhna ah.

⁴⁷Ir jei tavo akis traukia tave nusidėti,­išlupk ją, nes geriau tau vienakiui įeiti į Dievo karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į ugnies pragarą,

⁴⁷Huan, na mitin a honhihpuk leh, khel khia in; mit lang khat neia Pathian gama lut nanga dingin a hoihjaw, mit lang nih neia gawtmuna paiha om sangin,

⁴⁸kur ‘jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta’.

⁴⁸a than uh sih ngei louhna leh mei mih ngei louhna ah.

⁴⁹Kiekvienas bus pasūdytas ugnimi, ir kiekviena auka bus druska pasūdyta.

⁴⁹Mi chih meia soh ala om ding ahi ngal a.Chi tuh a hoih hi; himahleh, chi leng a pen khit aleh bangin a hih-al nawnding ua? Noumau ngeiah chi nei unla, kihouthei un, a chi a.

⁵⁰Druska­geras daiktas, bet jeigu ji netektų sūrumo, kuo ją pasūdyti? Turėkite savyje druskos ir taikiai gyvenkite tarpusavy”.

⁵⁰Chi tuh a hoih hi; himahleh, chi leng a pen khit aleh bangin a hih-al nawnding ua? Noumau ngeiah chi nei unla, kihouthei un, a chi a.