1Jėzus vėl kalbėjo palyginimais:
1ВА Исо суханашро бо масалҳо давом дода, ба онҳо гуфт:
2“Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves.
2«Малакути Осмон монанди подшоҳест, ки барои писари худ тӯи арӯсӣ барпо кард,
3Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nenorėjo ateiti.
3«Ва ғуломони худро фиристод, то ки даъватшудагонро ба тӯи арӯсӣ бихонанд; лекин онҳо нахостанд биёянд.
4Tada jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: ‘Sakykite pakviestiesiems: Štai surengiau pokylį, mano jaučiai ir nupenėti veršiai papjauti, ir viskas paruošta. Ateikite į vestuves!’
4«Боз ғуломони дигарро фиристод ва гуфт: "Ба даъватшудагон бигӯед, ки «инак, дастархони худро оростаам, говҳо ва бӯрдоқиҳои ман сар бурида шудаанд^ ва ҳама чиз тайёр аст; ба тӯи арӯсӣ биёед»".
5Tačiau kviečiamieji jo nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas į ūkį, kitas prekiauti,
5«Лекин онҳо беэътиноӣ карда, яке ба киштзори худ ва дигаре ба тиҷоратхонаи худ рафтанд;
6o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė.
6«Ва баъзеи дигарон ғуломони ӯро гирифта, ҳақорат доданд ва куштанд.
7Tai išgirdęs, karalius užsirūstino ir, išsiuntęs kariuomenes, sunaikino tuos žmogžudžius ir padegė jų miestą.
7«Подшоҳ, чун шунид, хашмгин шуд ва аскарони худро фиристода, он қотилонро маҳв намуд ва шаҳрашонро оташ дода сӯзонд.
8Tuomet jis tarė savo tarnams: ‘Vestuvės surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti.
8«Он гоҳ ба гуломони худ гуфт: "Тӯй тайёр аст, лекин даъватшудагон сазовори он набуданд;
9Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves’.
9"Пас, ба сари гузар бароед ва ҳар киро биёбед, ба тӯи арӯсӣ даъват кунед".
10Tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Ir vestuvės buvo pilnos svečių.
10«Ва ғуломон ба сари роҳ баромада, ҳар киро ёфтанд, хоҳ нек буд хоҳ бад, ҷамъ карданд; ва тӯйхона аз меҳмонон лур шуд.
11Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė žmogų, neapsirengusį vestuviniu drabužiu.
11«Подшоҳ барои дидани аҳли маҷлис даромада, шахсеро дид, ки ҷомаи тӯёна дар бар надорад,
12Jis tarė jam: ‘Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?’ Tasai tylėjo.
12«Ва ба вай гуфт: "Эй рафик, чӣ тавр ба ин ҷо даромадӣ, дар ҳолате ки ҷомаи тӯёна дар бар надорӣ?" Лекин вай хомӯш монд.
13Tada karalius paliepė tarnams: ‘Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas’.
13«Подшоҳ ба ходимони худ гуфт: "Дасту лои вайро баста, ба зулмоти берун бароварда лартоед: дар он ҷо гирья ва гиҷирроси дандон хоҳад буд".
14Nes daug pašauktų, bet maža išrinktų”.
14«Зеро ки даъватшудагон бисьёранд, аммо баргузидагон - кам».
15Tuomet fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip Jį sugauti kalboje.
15Он вакт фарисиён рафта, машварат карданд, ки чй тавр Ӯро аз суханаш афтонанд.
16Jie nusiuntė pas Jį savo mokinių kartu su erodininkais, kurie klausė: “Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesus, mokai Dievo kelio, kaip reikalauja tiesa, ir niekam nepataikauji, nes neatsižvelgi į asmenis.
16Ва шогирдони худро бо ҳиродиён назди Ӯ фиристода, гуфтанд: «Эй Ӯстод! Медонем, ки Ту ҳақгӯй ҳастӣ ва роҳи Худоро ба ростй таълим медиҳй ва аз касе парвое надорӣ, зеро ҳеҷ рӯбинӣ намекунӣ;
17Tad pasakyk mums, kaip manai: reikia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?”
17«Пас ба мо бигӯ, ки фикри Ту чист? Оё ба қайсар ҷизья додан ҷоиз аст, ё не?»
18Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: “Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai?
18Аммо Исо макри онҳоро дарьёфта, гуфт: «Эй риёкорон, чаро Маро меозмоед?
19Parodykite man mokesčių pinigą!” Jie padavė Jam denarą.
19«Сиккаи ҷизьяро ба Ман нишон диҳед». Онҳо ба Ӯ диноре оварданд.
20Jis paklausė: “Kieno čia atvaizdas ir įrašas?”
20Ба онҳо гуфт: «Ин сурат ва рақам аз они кист?»
21Jie atsakė: “Ciesoriaus”. Tuomet Jėzus jiems tarė: “Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas DievoDievui”.
21Ба Ӯ гуфтанд: «Аз они қайсар». Ба онҳо гуфт: «Пас, он чи аз они қайсар аст, ба қайсар диҳед, ва он чи аз они Худост - ба Худо».
22Tai girdėdami, jie stebėjosi ir, palikę Jį, nuėjo.
22Чун инро щуниданд, дар ҳайрат монданд ва Ӯро гузошта, рафтанд.
23Tą pačią dieną atėjo pas Jį sadukiejų, kurie nepripažįsta mirusiųjų prisikėlimo, ir klausė:
23Ҳамон рӯз саддуқиён, ки мункири қиёмат ҳастанд, назди Ӯ омада, пурсиданд:
24“Mokytojau, Mozė yra pasakęs: ‘Jei kas mirtų bevaikis, tegul jo brolis veda jo žmoną ir pažadina savo broliui palikuonių’.
24«Эй Ӯстод! Мусо гуфтааст: "Агар касе бимирад ва фарзанде надошта бошад, бояд бародараш зани вайро ба никоҳи худ дароварад ва барои бародари худ насле ба вуҷуд оварад".
25Štai pas mus buvo septyni broliai. Pirmasis vedęs mirė ir, neturėdamas vaikų, paliko žmoną savo broliui.
25«Назди мо ҳафт бародар буданд: яке зан гирифта, мурд ва чун фарзанд надошт, занашро ба бародари худ гузошт;
26Taip atsitiko antrajam ir trečiajam iki septintojo.
26«Ҳамчунин дуюм ва сеюм, то ҳафтум;
27Po jų visų numirė ir ta moteris.
27«Баъд аз ҳама зан низ мурд.
28Tad kurio iš septynių ji bus žmona prisikėlime? Juk visi yra ją turėję”.
28«Пас, дар эҳьёи мурдагон вай зани кадоме аз он ҳафт нафар хоҳад буд? Зеро ки ҳама вайро ба занй гирифта буданд».
29Jėzus jiems atsakė: “Jūs klystate, nepažindami nei Raštų, nei Dievo jėgos.
29Исо дар ҷавоби онҳо гуфт: «Шумо гумроҳ ҳастед, аз он рӯ ки на Навиштаҳоро медонед, на қудрати Худоро;
30Prisikėlime nei ves, nei tekės, bet bus kaip Dievo angelai danguje.
30«Зеро ки дар эҳьёи мурдагон на зан мегиранд ва на ба шавҳар мераванд, балки монанди фариштагони Худо дар осмон мебошанд.
31O apie mirusiųjų prisikėlimą ar neskaitėte, kas jums Dievo pasakyta:
31«Аммо дар бораи эҳьёи мурдагон ое каломеро, ки Худо ба шумо гуфтааст, нахондаед.
32‘Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas’. Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų!”
32"Манам Худои Иброҳим ва Худои Исҳоқ ва Худои Яъқуб"? Худо на Худои мурдагон аст, балки Худои зиндагок».
33Tai girdėdama, minia stebėjosi Jo mokymu.
33Ва мардум шунида, аз таълими Ӯ дар ҳайрат монданд.
34Fariziejai, išgirdę, kad Jėzus nutildė sadukiejus, susirinko kartu,
34Аммо чун фарисиён шуниданд, ки Ӯ даҳони саддуқиёнро бастааст, бо ҳам чамъ омаданд.
35ir vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas Jį, paklausė:
35Ва яке аз онҳо, ки шариатдон буд, Ӯро озмуданӣ шуда, чунин савол дод:
36“Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?”
36«Эй Ӯстод! Кадом ҳукм дар шариат бузургтар аст?»
37Jėzus jam atsakė: “ ‘Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu’.
37Исо ба вай гуфт: «"Худованд Худои худро бо тамоми дили ту ва бо тамоми ҷони ту ва бо тамоми ҳуши ту дӯст бидор".
38Tai pirmasis ir didžiausias įsakymas.
38«Ҳамин аст ҳукми аввалин ва бузургтарин;
39Antrasispanašus į jį: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’.
39«Ва дуюмаш монанди он аст: "Ёри худро мисли худ дӯст бидор".
40Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai”.
40«Ба ин ду ҳукм тамоми Таврот ва суҳафи анбиё асос ёфтааст».
41Kol fariziejai tebebuvo susirinkę, Jėzus juos paklausė:
41Ҳангоме ки фарисиён бо ҳам ҷамъ омаданд, Исо ба онҳо савол дода,
42“Ką jūs manote apie Kristų? Kieno Jis Sūnus?” Jie atsakė: “Dovydo”.
42Гуфт: «Дар бораи Масеҳ чӣ фикр доред? Ӯ писари кист?» Ба Ӯ гуфтанд: «Писари Довуд».
43Jis tarė jiems: “O kodėl gi Dovydas, Dvasios įkvėptas, vadina Jį Viešpačiu, sakydamas:
43Ба онҳо гуфт: «Пас чӣ тавр Довуд, аз рӯи илҳом, Ӯро Худованд хонда, чунин мегӯяд:
44‘Viešpats tarė mano Viešpačiui: sėskis mano dešinėje, kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojų’.
44"Худованд ба Худованди ман гуфт: «Ба ямини Ман бинишин, то душманони Туро зери пои Ту андозам»"?
45Jei tad Dovydas vadina Jį Viešpačiu, kaipgi tada Jis gali būti jo Sūnus?”
45Модоме ки Довуд Ӯро Худованд мехонад, чӣ сон Ӯ писари вай будааст?»
46Ir nė vienas negalėjo Jam atsakyti nė žodžio, ir niekas nedrįso nuo tos dienos Jį klausinėti.
46Ва ҳеҷ кас дар ҷавоби Ӯ сухане гуфта натавонист; ва пас аз он рӯз касе ҷуръат накард, ки аз Ӯ чизе пурсад.