¹Jobas tęsė savo palyginimą:

¹Job again took up his parable, and said,

²“O kad aš būčiau kaip anksčiau, kaip tomis dienomis, kai Dievas mane saugojo.

²“Oh that I were as in the months of old, as in the days when God watched over me;

³Kai Jo žiburys švietė virš mano galvos ir prie Jo šviesos vaikščiojau tamsumoje,

³when his lamp shone on my head, and by his light I walked through darkness,

⁴kai mano jaunystės dienomis Dievo paslaptis buvo virš mano palapinės.

⁴as I was in the ripeness of my days, when the friendship of God was in my tent,

⁵Kai Visagalis dar buvo su manimi ir mano vaikai buvo šalia manęs,

⁵when the Almighty was yet with me, and my children were around me,

⁶kai ploviau kojas piene ir uolos liejo man aliejaus upes.

⁶when my steps were washed with butter, and the rock poured out streams of oil for me,

⁷Kai išeidavau prie miesto vartų, kai aikštėje paruošdavau sau vietą,

⁷when I went forth to the city gate, when I prepared my seat in the street.

⁸jaunuoliai, mane pamatę, slėpdavosi, o seniai atsikėlę stovėdavo,

⁸The young men saw me and hid themselves. The aged rose up and stood.

⁹kunigaikščiai liaudavosi kalbėję ir užsidengdavo ranka savo burnas.

⁹The princes refrained from talking, and laid their hand on their mouth.

¹⁰Net kilmingieji nutildavo, ir jų liežuvis prilipdavo prie gomurio.

¹⁰The voice of the nobles was hushed, and their tongue stuck to the roof of their mouth.

¹¹Kas mane matė ir girdėjo, kalbėjo gera apie mane ir man pritarė,

¹¹For when the ear heard me, then it blessed me; and when the eye saw me, it commended me:

¹²nes aš išgelbėjau vargšą, prašantį pagalbos, ir našlaitį, kuris neturėjo kas jam padėtų.

¹²Because I delivered the poor who cried, and the fatherless also, who had none to help him,

¹³To, kuris būtų pražuvęs, palaiminimas pasiekė mane, ir aš suteikdavau džiaugsmo našlės širdžiai.

¹³the blessing of him who was ready to perish came on me, and I caused the widow’s heart to sing for joy.

¹⁴Teisumas man buvo rūbas, o teisingumas­apsiaustas ir vainikas galvai.

¹⁴I put on righteousness, and it clothed me. My justice was as a robe and a diadem.

¹⁵Aš buvau akys aklam ir kojos raišam.

¹⁵I was eyes to the blind, and feet to the lame.

¹⁶Aš buvau tėvas beturčiams ir ištirdavau bylą, kurios nežinodavau.

¹⁶I was a father to the needy. The cause of him who I didn’t know, I searched out.

¹⁷Aš sulaužydavau nedorėlio žandikaulius ir iš jo dantų išplėšdavau grobį.

¹⁷I broke the jaws of the unrighteous, and plucked the prey out of his teeth.

¹⁸Tuomet sakiau: ‘Mirsiu savo lizde, o mano dienų bus kaip smėlio.

¹⁸Then I said, ‘I shall die in my own house, I shall number my days as the sand.

¹⁹Mano šaknys įleistos prie vandens, ir rasa vilgo mano šakas.

¹⁹My root is spread out to the waters. The dew lies all night on my branch.

²⁰Mano garbė nesensta ir lankas mano rankoje tvirtėja’.

²⁰My glory is fresh in me. My bow is renewed in my hand.’

²¹Žmonės klausė manęs ir laukdavo tylėdami mano patarimo.

²¹“Men listened to me, waited, and kept silence for my counsel.

²²Po mano žodžių jie nebekalbėdavo, mano kalba krisdavo ant jų.

²²After my words they didn’t speak again. My speech fell on them.

²³Jie laukdavo manęs kaip lietaus, plačiai išsižiodavo kaip per vėlyvąjį lietų.

²³They waited for me as for the rain. Their mouths drank as with the spring rain.

²⁴Jei šypsodavausi jiems, jie netikėdavo, mano veido šviesos jie netemdydavo.

²⁴I smiled on them when they had no confidence. They didn’t reject the light of my face.

²⁵Aš parinkdavau jiems kelius ir sėdėjau garbingiausioje vietoje kaip karalius tarp kariuomenės, kaip verkiančiųjų guodėjas”.

²⁵I chose out their way, and sat as chief. I lived as a king in the army, as one who comforts the mourners.