¹“Dabar juokiasi iš manęs jaunesni už mane, kurių tėvų nebūčiau laikęs prie savo avių bandos šunų.

¹“But now those who are younger than I have me in derision, whose fathers I would have disdained to put with my sheep dogs.

²Kurių rankų stiprumas neturėjo vertės man, jie nesulaukė senatvės.

²Of what use is the strength of their hands to me, men in whom ripe age has perished?

³Dėl neturto ir bado visai nusilpę, jie bėgdavo į dykumą, tuščią ir apleistą.

³They are gaunt from lack and famine. They gnaw the dry ground, in the gloom of waste and desolation.

⁴Jie raudavo dilgėles iš pakrūmių ir kadagių šaknys buvo jų maistas.

⁴They pluck salt herbs by the bushes. The roots of the broom are their food.

⁵Jie būdavo varomi iš bendruomenės su triukšmu kaip vagys.

⁵They are driven out from the midst of men. They cry after them as after a thief;

⁶Jie gyveno kalnų pašlaitėse, žemės olose ir ant uolų,

⁶So that they dwell in frightful valleys, and in holes of the earth and of the rocks.

⁷rinkdavosi tarp erškėčių ir šūkaudavo krūmuose.

⁷Among the bushes they bray; and under the nettles they are gathered together.

⁸Kvailių ir netikėlių vaikai, kuriuos iš krašto išveja.

⁸They are children of fools, yes, children of base men. They were flogged out of the land.

⁹O dabar tapau priežodis jų dainose,

⁹“Now I have become their song. Yes, I am a byword to them.

¹⁰jie bjaurisi manimi, traukiasi nuo manęs ir nesidrovi spjauti man į veidą.

¹⁰They abhor me, they stand aloof from me, and don’t hesitate to spit in my face.

¹¹Kadangi Jis atleido savo templę ir ištiko mane, jie taip pat nebesivaržo mano akivaizdoje.

¹¹For he has untied his cord, and afflicted me; and they have thrown off restraint before me.

¹²Man iš dešinės pakyla gauja, stumia mane nuo kelio ir siekia mane sunaikinti.

¹²On my right hand rise the rabble. They thrust aside my feet, They cast up against me their ways of destruction.

¹³Jie išardo mano taką, apsunkina mano nelaimę, jie neturi pagalbininko.

¹³They mar my path, They set forward my calamity, without anyone’s help.

¹⁴Lyg pro plačią spragą įsiveržę, jie neša man pražūtį.

¹⁴As through a wide breach they come, in the midst of the ruin they roll themselves in.

¹⁵Mane apėmė baimė; jie persekiojo mano sielą kaip vėjas, ir mano laimė praeina kaip debesis.

¹⁵Terrors have turned on me. They chase my honor as the wind. My welfare has passed away as a cloud.

¹⁶Dabar mano siela suvargusi ir mano dienos gausios kančių.

¹⁶“Now my soul is poured out within me. Days of affliction have taken hold on me.

¹⁷Naktį man kaulus gelia ir skausmai nesiliauja.

¹⁷In the night season my bones are pierced in me, and the pains that gnaw me take no rest.

¹⁸Daug jėgų reikia man, kad pasikeisčiau drabužį, jis varžo mane kaip rūbo apykaklė.

¹⁸By great force is my garment disfigured. It binds me about as the collar of my coat.

¹⁹Jis įmetė mane į purvą, tapau kaip dulkės ir pelenai.

¹⁹He has cast me into the mire. I have become like dust and ashes.

²⁰Aš šaukiuosi Tavęs, bet Tu man neatsakai; stoviu, bet Tu nekreipi dėmesio į mane.

²⁰I cry to you, and you do not answer me. I stand up, and you gaze at me.

²¹Tu tapai man žiaurus, savo stipria ranka mane prislėgei.

²¹You have turned to be cruel to me. With the might of your hand you persecute me.

²²Tu pakeli mane vėju ir blaškai, Tu išplėši mano nuosavybę.

²²You lift me up to the wind, and drive me with it. You dissolve me in the storm.

²³Aš žinau, kad nuvesi mane į mirtį, į namus, skirtus visiems gyviesiems.

²³For I know that you will bring me to death, To the house appointed for all living.

²⁴Tačiau Jis neištiesia rankos į kapą, nors jie šaukia pražūdami.

²⁴“However doesn’t one stretch out a hand in his fall? Or in his calamity therefore cry for help?

²⁵Ar aš neverkiau dėl kenčiančio, nesisielojau dėl vargšo?

²⁵Didn’t I weep for him who was in trouble? Wasn’t my soul grieved for the needy?

²⁶Aš ieškojau gero­gavau pikta; laukiau šviesos­atėjo tamsa.

²⁶When I looked for good, then evil came; When I waited for light, there came darkness.

²⁷Mano viduriai virė ir neturėjo poilsio, pasitiko mane vargo dienos.

²⁷My heart is troubled, and doesn’t rest. Days of affliction have come on me.

²⁸Aš vaikštinėju gedėdamas, nematydamas saulės; stoviu susirinkime ir šaukiu.

²⁸I go mourning without the sun. I stand up in the assembly, and cry for help.

²⁹Aš tapau broliu šakalams ir draugu stručiams.

²⁹I am a brother to jackals, and a companion to ostriches.

³⁰Mano oda pajuodusi, mano kaulai dega nuo karščio.

³⁰My skin grows black and peels from me. My bones are burned with heat.

³¹Mano arfa virto rauda, o mano fleita­verkiančiojo balsu”.

³¹Therefore my harp has turned to mourning, and my pipe into the voice of those who weep.