¹¶ Ano ra ko Hopa; i mea ia,

¹Jobas atsakydamas tarė:

²Ata whakarongo mai ki taku kupu, a hei tenei he kupu whakamarie mai ma koutou.

²“Klausykite atidžiai mano žodžių, ir tokia bus jūsų paguoda.

³Tukua ahau, a ka korero hoki ahau; a ka mutu aku korero, haere tonu ta koutou tawai.

³Kantriai išklausykite mano kalbą; kai baigsiu, galite toliau tyčiotis.

⁴Ahau nei, ki te tangata koia taku amuamu? A he aha ahau te manawanui ai?

⁴Argi mano skundas žmogui? Jei taip būtų, mano dvasia nesijaudintų.

⁵Titiro mai ki ahau, miharo ai; kopania atu te ringa ki te mangai.

⁵Pažvelkite į mane ir nusigąskite, uždenkite ranka savo burnas.

⁶Mahara kau ahau, ka wehi, mau pu te wehi o oku kikokiko.

⁶Tai prisiminęs, pats nusigąstu, drebėjimas apima mano kūną.

⁷¶ He aha te hunga kino i ora ai, i koroheke ai, ae, i marohirohi ai to ratou kaha?

⁷Kodėl nedorėliai gyvena iki senatvės ir yra kupini jėgos?

⁸Pumau tonu o ratou uri ki to ratou taha ki to ratou aroaro, a ko a ratou whanau kei ta ratou tirohanga atu.

⁸Jų palikuonys įsikuria jų aplinkoje, jų vaikaičiai gyvena su jais.

⁹O ratou whare kei runga i te rangimarie, kahore he wehi, kahore hoki a te Atua patu ki a ratou.

⁹Jų namai saugūs, jie nieko nebijo, ir Dievo lazda jų neplaka.

¹⁰E kaha ana tana puru ki te ekeeke, kahore hoki e he; ka whanau tana kau, kahore hoki he whakatahe.

¹⁰Jų galvijai veisiasi, karvės apsiveršiuoja ir neišsimeta.

¹¹E tukua mai ana e ratou a ratou kohungahunga ano he kahui hipi, e pekepeke ana a ratou tamariki.

¹¹Jų vaikai šokinėja kaip ėriukai ir žaidžia.

¹²He hunga hapai ratou i te timipera, i te hapa, e koa ana ki te tangi o te okana.

¹²Jie paima būgnelius ir arfas ir džiaugiasi, skambant fleitai.

¹³O ratou ra pau tonu i runga i te ahuareka, kitea rawatia ake kua heke ki te po.

¹³Jie gyvena pasiturinčiai ir per akimirksnį nueina į kapus,

¹⁴Koia ratou i mea ai ki te Atua, Mawehe atu i a matou; kahore hoki o matou hiahia kia matau ki ou ara.

¹⁴nors jie sako Dievui: ‘Atsitrauk nuo mūsų. Mes nenorime pažinti Tavo kelių.

¹⁵He aha ra te Runga Rawa e mahi ai matou ki a ia? He aha hoki te rawa ki a matou ki te inoi ki a ia?

¹⁵Kas yra Visagalis, kad Jam turėtume tarnauti? Kokią naudą turėsime, jei melsimės Jam?’

¹⁶Nana, kahore he pai mo ratou i o ratou ringa ake: matara atu i ahau te whakaaro o te hunga kino.

¹⁶Bet jų gerovė nėra jų pačių rankose; todėl nedorėlių patarimas yra toli nuo manęs.

¹⁷¶ Pehea te maha o nga matenga o te rama a te hunga kino? O nga panga mai ano hoki o to ratou aitua ki a ratou? O te tuwhanga mai a te Atua i nga mamae i a ia e riri ana?

¹⁷Juk dažnai užgęsta nedorėlių žibintas ir juos prislegia nelaimės! Dievas užsirūstinęs siunčia jiems vargų.

¹⁸E rite ai ratou ki te kakau witi i mua i te hau, ki te papapa e kahakina atu ana e te paroro?

¹⁸Jie yra kaip šiaudai prieš vėją, kaip audros nunešami pelai.

¹⁹E mea ana koutou, E rongoatia ana e te Atua tona kino hei mea mo ana tamariki. Mana e utu tera ki a ia tonu, kia mohio ai ia.

¹⁹Jūs sakote, kad Dievas kaupia nedorybes jo vaikams! Tegul Jis atlygina jam pačiam, kad jis tai žinotų.

²⁰Tukua kia kite ona ake kanohi i tona hunanga, a tukua ia kia inu i te riri o te Kaha Rawa.

²⁰Jo akys tepamato savo pražūtį ir jis tegeria Visagalio rūstybę.

²¹He aha hoki tana manako ki tona whare i muri i a ia? ka poroa hoki ona marama i waenga?

²¹Kam jam rūpintis savo namais po savęs, kai jo mėnesių skaičius bus nutrauktas?

²²E whakaako ianei tetahi i te Atua ki te matauranga? Ko te kaiwhakawa hoki ia mo te hunga whakakake.

²²Argi galima pamokyti išminties Dievą, kuris teisia valdovus?

²³Tenei tangata, mate iho ia, pakari rawa ano hoki ona kaha, ata takoto ana ana mea katoa, kahore hoki he raruraru.

²³Vienas miršta kupinas jėgų, laisvas nuo rūpesčių ir ramus,

²⁴Ki tonu ona u i te waiu, a e makuku ana ona wheua i te hinu.

²⁴jo viduriai pilni taukų ir jo kaulai prisigėrę smegenų.

²⁵Mate iho hoki tera tangata, kawa tonu tona wairua, kahore hoki he pai hei kai mana.

²⁵Kitas miršta su apkartusia siela, nieko gero neragavęs.

²⁶Ka takoto ngatahi raua ki te puehu, a ko te iro hei hipoki mo raua.

²⁶Abu paguldomi į dulkes, ir kirmėlės juos apdengia.

²⁷¶ Nana, e mohio ana ahau ki o koutou whakaaro, ki ta koutou ngarahu nanakia ano hoki moku.

²⁷Aš žinau jūsų mintis ir jūsų nedoras užmačias prieš mane.

²⁸E ki ana hoki koutou, Kei hea te whare o te rangatira? Kei hea hoki te teneti i noho ai te hunga kino?

²⁸Jūs sakote: ‘Kur kunigaikščių namai ir kur nedorėlių buveinės?’

²⁹Kahore ianei koutou i ui ki te hunga e haere atu ana i te ara? Kahore ranei koutou i mohio ki a ratou tohu?

²⁹Pasiklausykite keliautojų ir pasimokykite iš jų pasakojimų,

³⁰Kei te rongoa nei hoki te tangata kono mo te ra o te whakangaro; ka whakaputaina ratou i te ra o te riri.

³⁰kad nedorėlis palaikomas žlugimo dienai ir bus atvestas į rūstybės dieną.

³¹Ko wai e whakaatu i tona ara ki tona aroaro? Ko wai hoki hei hoatu i te utu mo tana mahi ki a ia?

³¹Kas pasakys jam į akis apie jo kelius? Kas atlygins jam už tai, ką jis padarė?

³²Heoi ka kawea ia ki te urupa; kei te puranga he wahi mona.

³²Jis bus nuvežtas į kapines ir pasiliks kape.

³³Ka reka ki a ia nga pokuru o te awaawa, ka whai mai ano hoki nga tangata katoa i a ia; e kore nei hoki e taea te tatau te hunga i mua i a ia.

³³Slėnio grumstai bus jam mieli; kiekvienas žmogus nueis paskui jį ir prieš jį buvo nesuskaitoma daugybė.

³⁴He pehea ra ta koutou whakamarie tinihanga i ahau, e toe na hoki te he i roto i a koutou kupu e whakahoki mai na?

³⁴Kaip tad jūs mane tuščiai guodžiate, nes jūsų atsakymai yra tik apgaulė”.