¹Til sangmesteren, efter Sjeminit*; en salme av David. / {* SLM 6, 1.}

¹Viešpatie, gelbėk! Nyksta dievotieji, nebelieka ištikimųjų tarp žmonių vaikų.

²Frels, Herre! for de fromme er borte, de trofaste er forsvunnet blandt menneskenes barn.

²Jie vienas kitam kalba tuštybes, lūpomis pataikauja ir kalba klastinga širdimi.

³Løgn taler de, hver med sin næste, med falske leber; med tvesinnet hjerte taler de.

³Viešpats sunaikins pataikaujančias lūpas, puikybės pilną liežuvį.

⁴Herren utrydde alle falske leber, den tunge som taler store ord,

⁴Jie sako: “Savo liežuviu mes nugalėsime, mūsų lūpos kalba už mus, kas mums Viešpats?”

⁵dem som sier: Ved vår tunge skal vi få overhånd, våre leber er med oss, hvem er herre over oss?

⁵“Dėl varguolio priespaudos, dėl vargšo dejonių dabar Aš pakilsiu,­sako Viešpats,­išgelbėsiu tą, kuris ilgisi mano pagalbos”.

⁶For de elendiges ødeleggelses skyld, for de fattiges sukks skyld vil jeg nu reise mig, sier Herren; jeg vil gi dem frelse som stunder efter den.

⁶Viešpaties žodžiai­tyri žodžiai, kaip liejykloje nuskaistintas sidabras, septynis kartus išvalytas.

⁷Herrens ord er rene ord, likesom sølv som er renset i en smeltedigel i jorden, syv ganger renset.

⁷Tu, Viešpatie, prižiūrėsi juos ir saugosi nuo šios kartos per amžius.

⁸Du, Herre, vil bevare dem, du vil vokte dem for denne slekt evindelig.

⁸Visuose pakraščiuose gausu nedorėlių, kai išaukštinami niekam tikę žmonės.

⁹Rundt omkring svermer de ugudelige, når skarn er ophøiet blandt menneskenes barn.