1Av David. Lovet være Herren, min klippe, han som oplærer mine hender til strid, mine fingrer til krig,
1Palaimintas Viešpats, mano stiprybė, kuris moko mano rankas kariauti ir mano pirštus kovoti.
2min miskunn og min festning, min borg og min redningsmann, mitt skjold og den jeg tar min tilflukt til, den som tvinger mitt folk under mig.
2Jis yra mano gerumas, mano tvirtovė, mano aukštas bokštas, mano išlaisvintojas, mano skydas; Juo aš pasitikiu, Jis pavergia man tautas.
3Herre, hvad er et menneske, at du kjenner ham, et menneskebarn, at du akter på ham!
3Viešpatie, kas yra žmogus, kad apie jį žinai, ir žmogaus sūnus, kad kreipi į jį savo dėmesį.
4Et menneske er lik et åndepust, hans dager er som en skygge som farer forbi.
4Žmogus panašus į vėjo dvelksmą; jo dienos kaip praslenkantis šešėlis.
5Herre, bøi din himmel og far ned, rør ved fjellene så de ryker!
5Viešpatie, palenk dangų ir nuženk. Paliesk kalnus, ir jie ims rūkti.
6La lynet lyne og spred dem*, send dine piler og skrem dem! / {* fiendene.}
6Pasiųsk žaibus ir juos išsklaidyk, laidyk strėles ir sunaikink juos.
7Rekk ut dine hender fra det høie, fri mig og frels mig fra store vann, fra fremmedes hånd,
7Ištiesk ranką iš aukštybės, ištrauk ir gelbėk mane iš didelio tvano, iš svetimšalių rankos.
8de hvis munn taler svik, og hvis høire hånd er en løgnens hånd.
8Jų burna kalba tuštybę, jie melagingai priesaikai dešinę kelia.
9Gud! En ny sang vil jeg synge dig, til tistrenget harpe vil jeg lovsynge dig,
9Dieve, aš naują giesmę Tau giedosiu, psalteriu ir dešimčiastygiu jai pritarsiu.
10du som gir kongene frelse, som redder David, din tjener, fra det onde sverd.
10Tu gelbsti karalius, Tu išlaisvinai Dovydą, savo tarną, nuo žiauraus kardo.
11Frels mig og fri mig fra fremmedes hånd, de hvis munn taler svik, og hvis høire hånd er en løgnens hånd,
11Ištrauk ir gelbėk mane iš svetimšalių rankos. Jų burna kalba tuštybę, jie dešinę melagingai priesaikai kelia.
12forat våre sønner må være som planter, høit vokset i sin ungdom, våre døtre som hjørnestolper, hugget som til et slott,
12Tegu mūsų sūnūs savo jaunystėje auga kaip vešlūs žolynai, o mūsų dukterys tebūna dailios tartum kolonos, išdrožinėtos puošniuose rūmuose.
13forat våre forrådshus må være fulle og gi av alle slag, at vårt småfe må øke sig i tusentall, ja i titusentall på våre gater,
13Mūsų klėtys tebūna prikrautos visokių gėrybių. Kaimenės mūsų avių tegul tūkstančiais veda, pilnos ganyklos tegul prisipildo.
14at våre kuer må ha kalv, at det ingen skade må være og intet tap og intet klageskrik på våre gater.
14Tegu mūsų jaučiai būna stiprūs darbe, tenebūna jie pagrobti ar nuklydę, tegu mūsų gatvėse nesigirdi skundų.
15Salig er det folk som det går således; salig er det folk hvis Gud Herren er.
15Laiminga tauta, kuri taip gyvena; laiminga tauta, kurios Dievas yra Viešpats!