¹Y HABIA un varón en Cesarea llamado Cornelio, centurión de la compañía que se llamaba la Italiana,

¹ДАР Қайсария Корнилюс ном марде мирисади фавҷи ба ном Итолиявй буд

²Pío y temeroso de Dios con toda su casa, y que hacía muchas limosnas al pueblo, y oraba á Dios siempre.

²Ва бо тамоми аҳли байташ парҳеэгор ва ҳудотарс буда, ба қавм садақоти бисьёре медод ва ҳамеша назди Худо дуо мегуфт.

³Este vió en visión manifiestamente, como á la hora nona del día, que un ángel de Dios entraba á él, y le decía: Cornelio.

³Рӯзе, тақрибан соати нӯҳ, фариштаи Худоро ошкоро дар рӯъё дид, ки назди ӯ омада, гуфт: «Эй Корнилюс!»

⁴Y él, puestos en él los ojos, espantado, dijo: ¿Qué es, Señor? Y díjole: Tus oraciones y tus limosnas han subido en memoria á la presencia de Dios.

⁴Ӯ бар вай нигариста ва ба ҳарос афтода, гуфт: «Худовандо, чӣ мефармоӣ?» Ба ҷавоби ӯ гуфт: «Дуоҳо ва садақоти ту дар ҳузури Худо зикр ёфтаанд;

⁵Envía pues ahora hombres á Joppe, y haz venir á un Simón, que tiene por sobrenombre Pedro.

⁵«Акнун ба Ёфо кас фиристода, Шимъӯнро, ки Лақабаш Петрус аст, даъват намо:

⁶Este posa en casa de un Simón, curtidor, que tiene su casa junto á la mar: él te dirá lo que te conviene hacer.

⁶«Ӯ назди Шимъӯн ном даббоғе ки хонааш дар соҳили баҳр аст, меҳмон аст; ӯ ба ту хоҳад гуфт, ки туро чи бояд кард».

⁷E ido el ángel que hablaba con Cornelio, llamó dos de sus criados, y un devoto soldado de los que le asistían;

⁷Чун он фариштае ки бо Корнилюс суҳан гуфт, нопадид шуд, ӯ ду нафар аз навкарони ҳуд ва як сарбози парҳезгорро, аз онҳое ки дар ҳизматащ буданд, даъват намуд

⁸A los cuales, después de habérselo contado todo, los envió á Joppe.

⁸Ва тамоми ҳодисаро ба онҳо нақл карда, онҳоро ба Ёфо фирнстод.

⁹Y al día siguiente, yendo ellos su camino, y llegando cerca de la ciudad, Pedro subió á la azotea á orar, cerca de la hora de sexta;

⁹Фардои он, ки онҳо роҳ паймуда, ба шаҳр наздик мешуданд, Петрус тақрибан соати шаш ба боми хона баромад, то ки дуо гӯяд.

¹⁰Y aconteció que le vino una grande hambre, y quiso comer; pero mientras disponían, sobrevínole un éxtasis;

¹⁰Дар он ҷо гурусна монда, хост чизе бихӯрад, ва ҳангсме ки барои ӯ муҳайё мекарданд, ҳолати бехудй ӯро фаро гирифт,

¹¹Y vió el cielo abierto, y que descendía un vaso, como un gran lienzo, que atado de los cuatro cabos era bajado á la tierra;

¹¹Ва осмонро кушода дид, ва инак зарфе сӯи ӯ нозил мешуд, монанди суфраи калоне ки аз чор гӯшаащ овезон ба замин мефуромада бошад;

¹²En el cual había de todos los animales cuadrúpedos de la tierra, y reptiles, y aves del cielo.

¹²Дар дохили он ҳар гуна чорвои замин, ҳайвоноти ваҳшӣ, ҳазандагон ва мурғони ҳаво буданд.

¹³Y le vino una voz: Levántate, Pedro, mata y come.

¹³Хитобе ба гӯшаш расид, ки мегуфт: «Эй Петрус, бархоста, забҳ кун ва бихӯр!»

¹⁴Entonces Pedro dijo: Señor, no; porque ninguna cosa común é inmunda he comido jamás.

¹⁴Аммо Петрус гуфт: «Ҳошо, Худовандо, зеро ки ҳаргиз чизе ҳаром ё палид нахӯрдаам».

¹⁵Y volvió la voz hacia él la segunda vez: Lo que Dios limpió, no lo llames tú común.

¹⁵Бори дигар хитобе ба гӯшаш расид, ки мегуфт: «Он чи Худо пок кардааст, ту ҳаром нахон».

¹⁶Y esto fué hecho por tres veces; y el vaso volvió á ser recogido en el cielo.

¹⁶Ин ҳодиса се бор такрор ёфт, ва он зарф ба осмон баромад.

¹⁷Y estando Pedro dudando dentro de sí qué sería la visión que había visto, he aquí, los hombres que habían sido enviados por Cornelio, que, preguntando por la casa de Simón, llegaron á la puerta.

¹⁷Чун Петрус бисьёр мутаҳайир шуда, фикр мекард, ки ин рӯъё чӣ маънӣ дошта бошад, фиристодагони Корнилюс ҳонаи Шимъӯнро суроғ карда, назди дарвозаи он омаданд

¹⁸Y llamando, preguntaron si un Simón que tenía por sobrenombre Pedro, posaba allí.

¹⁸Ва нидо карда, пурсиданд: «Оё Шимъӯне ки лақабаш Петрус аст, дар ин ҷост?»

¹⁹Y estando Pedro pensando en la visión, le dijo el Espíritu: He aquí, tres hombres te buscan.

¹⁹Дар сурате ки Петрус ҳанӯз дар бораи рӯъё андеша мекард, Рӯҳ ба ӯ гуфт: «Инак, се мард туро суроғ меқунанд;

²⁰Levántate, pues, y desciende, y no dudes ir con ellos; porque yo los he enviado.

²⁰«Пас, барҳоста, фуруд ой ва ҳеҷ шубҳа накарда, ҳамроҳи онҳо бирав, зеро ки Ман онҳоро фиристодаам».

²¹Entonces Pedro, descendiendo á los hombres que eran enviados por Cornelio, dijo: He aquí, yo soy el que buscáis: ¿cuál es la causa por la que habéis venido?

²¹Петрус назди одамоне ки аз ҷониби Корнилюс сӯи ӯ фиристода шуда буданд, фуромада, гуфт: «Манам он касе ки суроғ мекунед; ба чӣ кор омадаед?»

²²Y ellos dijeron: Cornelio, el centurión, varón justo y temeroso de Dios, y que tiene testimonio de toda la nación de los Judíos, ha recibido respuesta por un santo ángel, de hacerte venir á su casa, y oir de ti palabras.

²²Гуфтанд: «Корнилюси мирисад, ки марди некӯкор ва худотарс ва назди тамоми кавми яҳудй иекном аст, аз фариштаи муқаддас фармон гирифтааст, ки туро ба хонаи худ даъват намояд ва суханонатро бишнавад».

²³Entonces metiéndolos dentro, los hospedó. Y al día siguiente, levantándose, se fué con ellos; y le acompañaron algunos de los hermanos de Joppe.

²³Онҳоро ба хона таклиф карда, зиёфат дод, ва рӯзи дигар бархоста, ҳамроҳашон равона шуд, ва чанд нафар аз бародарон, ки аҳли Ёфо буданд, бо ӯ рафтанд.

²⁴Y al otro día entraron en Cesarea. Y Cornelio los estaba esperando, habiendo llamado á sus parientes y los amigos más familiares.

²⁴Фардои он ба Қайсария расиданд. Корнилюс, ки хешу табор ва дӯстони наздикашро даъват карда буд, ба онҳо интизорй дошт.

²⁵Y como Pedro entró, salió Cornelio á recibirle; y derribándose á sus pies, adoró.

²⁵Вакте ки Петрус дохили хона мешуд, Корнилюс ӯро пешвоэ гирифт ва бар пойҳояш афтода, таъзим кард.

²⁶Mas Pedro le levantó, diciendo: Levántate; yo mismo también soy hombre.

²⁶Аммо Петрус ӯро ба по хезонда, гуфт: сБархез, зеро ки ман низ инсон ҳастам».

²⁷Y hablando con él, entró, y halló á muchos que se habían juntado.

²⁷Бо ӯ сӯҳбаткунон ба хона даромада, дид, ки мардуми бисьёре ҷамъ омадаанд;

²⁸Y les dijo: Vosotros sabéis que es abominable á un varón Judío juntarse ó llegarse á extranjero; mas me ha mostrado Dios que á ningún hombre llame común ó inmundo;

²⁸Ба онҳо гуфт: «Шумо ҳуб медонед, ки ба яхудӣ бо шахси бегона муошират доштан е наздик шудан мамнӯъ аст, вале Худо ба ман дастур дод, ки ҳеҷ касро палид ё иаҷис надонам;

²⁹Por lo cual, llamado, he venido sin dudar. Así que pregunto: ¿por qué causa me habéis hecho venir?

²⁹«Бинобар ин, вакте ки даъват шудам, бечуну чаро омадам, ва акнун мепурсам: аз барои чн маро даъват намудаед?»

³⁰Entonces Cornelio dijo: Cuatro días ha que á esta hora yo estaba ayuno; y á la hora de nona estando orando en mi casa, he aquí un varón se puso delante de mí en vestido resplandeciente.

³⁰Корнилюс гуфт: «Чор рӯз пеш аз ин ман то ҳамин соат рӯза доштам ва дар соати нӯҳум дар хонаи худ дуо мегуфтам, ки ногоҳ шахсе бо либоси нуроиӣ пеши ман пайдо

³¹Y dijo: Cornelio, tu oración es oída, y tus limosnas han venido en memoria en la presencia de Dios.

³¹«Ва гуфт: "Эй Корнилюс! Дуоҳои ту мустаҷоб шуд ва садақоти ту дар хузури Худо зикр ёфт;

³²Envía pues á Joppe, y haz venir á un Simón, que tiene por sobrenombre Pedro; éste posa en casa de Simón, curtidor, junto á la mar; el cual venido, te hablará.

³²"Акнун ба Ёфо фиристода, Шимъӯнро, ки лақабаш Петрус аст, даъват намо: ӯ дар хонаи Шимъӯн ном даббоғе дар соҳили баҳр меҳмон аст; ӯ чун биёяд» бо ту сухан хоҳад ронд".

³³Así que, luego envié á ti; y tú has hecho bien en venir. Ahora pues, todos nosotros estamos aquí en la presencia de Dios, para oir todo lo que Dios te ha mandado.

³³«Дарҳод назди гу фиристодам, ва ту хуб кардӣ, ки омадӣ; алҳол ҳамаамон дар ҳузури Худо ҳозирем, то ҳар он чиро, ки Худо ба ту фармудааст, бишнавем»,

³⁴Entonces Pedro, abriendo su boca, dijo: Por verdad hallo que Dios no hace acepción de personas;

³⁴Петрус ба сухан оғоз карда, гуфт: «Акнун якин донистам, ки Худо рӯйбинӣ надорад.

³⁵Sino que de cualquiera nación que le teme y obra justicia, se agrada.

³⁵«Ва аз ҳар қавм ҳар кӣ аз Ӯ тарсад ва аз рӯи адолат рафтор кунад, дар ҳузури Ӯ мақбул аст.

³⁶Envió palabra Dios á los hijos de Israel, anunciando la paz por Jesucristo; éste es el Señor de todos.

³⁶«Ӯ каломи Худро ба банӣИсроил фирисгода, ба василаи Исои Масеҳ, ки Худованди ҳама аст, башорати сулҳу осоиштагӣ дод.

³⁷Vosotros sabéis lo que fué divulgado por toda Judea; comenzando desde Galilea después del bautismo que Juan predicó,

³⁷«Шумо аз воқеае ки дар сар то сари Яҳудо рӯй дод, хабардор ҳастед, ки он баъд аз таъмиде ки Яҳьё мавъиза намуд, аз Ҷалил оғоз шуда буд:

³⁸Cuanto á Jesús de Nazaret; cómo le ungió Dios de Espíritu Santo y de potencia; el cual anduvo haciendo bienes, y sanando á todos los oprimidos del diablo; porque Dios era con él.

³⁸«Исои Носириро Худо бо Рӯҳулкудс ва қуввати Худ тадҳин кард, ва Ӯ ба ҳама ҷо рафта, корҳои нек мекард ва ба ҳамаи онҳое ки дар қайди иблис буданд, шифо мебахшид,

³⁹Y nosotros somos testigos de todas las cosas que hizo en la tierra de Judea, y en Jerusalem; al cual mataron colgándole en un madero.

³⁹«Мо шоҳидони ҳамаи он корҳое ҳастем, ки Ӯ дар кишвари яҳудиен ва дар Ерусалим ба чо овард, ва онҳо Ӯро ба салиб овехта, куштанд.

⁴⁰A éste levantó Dios al tercer día, é hizo que apareciese manifiesto,

⁴⁰«Худо Ӯро дар рӯзи сеюм эҳьё кард, ва «Ӯро зоҳир сохт.

⁴¹No á todo el pueblo, sino á los testigos que Dios antes había ordenado, es á saber, á nosotros que comimos y bebimos con él, después que resucitó de los muertos.

⁴¹«Аммо на бар тамоми қавм, балки ба шоҳидоне ки Худо пешакӣ баргузида буд, яъне ба моён, ки баъд аз эҳьё шуданаш аз мурдагон, бо Ӯ ҳӯрдаем ва нӯшидаем,

⁴²Y nos mandó que predicásemos al pueblo, y testificásemos que él es el que Dios ha puesto por Juez de vivos y muertos.

⁴²«Ва Ӯ ба мо фармуд, ки ба мардум мавъиэа намоем ва шаҳодат диҳем, ки Худо Ӯро Довари зиндагон ва мурдагон таъин кардааст.

⁴³A éste dan testimonio todos los profetas, de que todos los que en él creyeren, recibirán perdón de pecados por su nombre.

⁴³«Тамоми анбиё бар Ӯ шаҳодат медиҳанд, ки ҳар кӣ ба Ӯ имон оварад, ба василаи исми Ӯ гуноҳҳояш омурзида ҳоҳад шуд».

⁴⁴Estando aún hablando Pedro estas palabras, el Espíritu Santo cayó sobre todos los que oían el sermón.

⁴⁴Ин суханон ҳанӯз бар забони Петрус буд, ки Рӯҳулқудс бар ҳамаи шунавандагони калом нозил шуд,

⁴⁵Y se espantaron los fieles que eran de la circuncisión, que habían venido con Pedro, de que también sobre los Gentiles se derramase el don del Espíritu Santo.

⁴⁵Ва имоидорони маҳтун, ки ҳамроҳи Петрус омада буданд, дар ҳайрат афтоданд, ки атои Рӯҳулқудс ба гайрияҳудиён низ ҷорй шудааст,

⁴⁶Porque los oían que hablaban en lenguas, y que magnificaban á Dios.

⁴⁶Зеро шуниданд, ки онҳо ба забонҳо сухан ронда, Худоро ҳамду сано меҳонанд. Он гоҳ Петрус гуфт:

⁴⁷Entonces respondió Pedro: ¿Puede alguno impedir el agua, para que no sean bautizados éstos que han recibido el Espíritu Santo también como nosotros?

⁴⁷«Оё касе метавонад ба оиҳое ки Рӯҳулқудсро мисли мо низ ёфтаанд, бо об таъмид гирифтанро манъ кунад?»

⁴⁸Y les mandó bautizar en el nombre del Señor Jesús. Entonces le rogaron que se quedase por algunos días.

⁴⁸Ва фармуд, ки онҳоро ба исми Исои Масеҳ таъмид диҳанд. Ва аз ӯ хоҳиш карданд, ки якчанд рӯз назди онҳо бимонад.