¹ESTABA entonces enfermo uno llamado Lázaro, de Bethania, la aldea de María y de Marta su hermana.

¹ШАХСЕ Лаъзор ном бемор буд аз аҳли Байт-Ҳинй, ки деҳаи Марьям ва хоҳараш Марто буд.

²(Y María, cuyo hermano Lázaro estaba enfermo, era la que ungió al Señor con ungüento, y limpió sus pies con sus cabellos)

²Марьям ҳамон буд, ки Худовандро бо равғани атрафшон тадҳин карда, пойҳои Ӯро бо мӯи худ хушконид; Лаъзори бемор бародари вай буд.

³Enviaron, pues, sus hermanas á él, diciendo: Señor, he aquí, el que amas está enfermo.

³Ва хоҳарон ба Ӯ кас фиристода, гуфтанд: «Худовандо! Инак, он касе ки дӯст медорӣ, бемор аст».

⁴Y oyéndolo Jesús, dijo: Esta enfermedad no es para muerte, mas por gloria de Dios, para que el Hijo de Dios sea glorificado por ella.

⁴Чун Исо шунид, гуфт: «Ин касалӣ барои мамот нест, балки барои ҷалоли Худост, то ки Писари Худо ба василаи он ҷалол ёбад».

⁵Y amaba Jesús á Marta, y á su hermana, y á Lázaro.

⁵Исо Марто ва хоҳари вай ва Лаъзорро дӯст медошт.

⁶Como oyó pues que estaba enfermo, quedóse aún dos días en aquel lugar donde estaba.

⁶Чун шунид, ки вай бемор аст, дар ҷое ки буд, ду рӯз монд.

⁷Luego, después de esto, dijo á los discípulos: Vamos á Judea otra vez.

⁷Пас аз он ба шогирдонаш гуфт: «Боз ба Яҳудо биравем».

⁸Dícenle los discípulos: Rabbí, ahora procuraban los Judíos apedrearte, ¿y otra vez vas allá?

⁸Шогирдонаш ба Ӯ гуфтанд: «ЭйӮстод! Бисьёр нагузаштааст, ки яҳудиён мехостанд Туро сангсор кунанд, ва Ту мехоҳй боз ба он ҷо биравӣ?»

⁹Respondió Jesús: ¿No tiene el día doce horas? El que anduviere de día, no tropieza, porque ve la luz de este mundo.

⁹Исо ҷавоб дод: «Оё рӯз дувоздах соат нест?.Касе ки рӯзона роҳ меравад» пешпо намехӯрад, чунки нури ин ҷаҳонро мебинад;

¹⁰Mas el que anduviere de noche, tropieza, porque no hay luz en él.

¹⁰«Лекин касе ки шабона роҳ меравад, пешпо мехӯрад, чунки дар вай нур нест».

¹¹Dicho esto, díceles después: Lázaro nuestro amigo duerme; mas voy á despertarle del sueño.

¹¹Инро ба забон ронд ва пас аз он ба онҳо гуфт: «Дӯсти мо Лаъзор хуфтааст, лекин Ман меравам, то ки вайро бедор кунам».

¹²Dijeron entonces sus discípulos: Señor, si duerme, salvo estará.

¹²Шогирдонаш гуфтанд: «Худовандо! Агар хуфта бошад, шифо, ҳоҳад сфт».

¹³Mas esto decía Jesús de la muerte de él: y ellos pensaron que hablaba del reposar del sueño.

¹³Исо дар бораи вафоти вай сухан меронд, лекии онҳо гумон карданд, ки дар бораи хоби муқаррарй сухан меронад.

¹⁴Entonces, pues, Jesús les dijo claramente: Lázaro es muerto;

¹⁴Он гоҳ Исо ба онҳо ошкоро гуфт: «Лаъзор мурдааст;

¹⁵Y huélgome por vosotros, que yo no haya estado allí, para que creáis: mas vamos á él.

¹⁵«Ва барои шумо шодам, ки дар он ҷо набудам, то ки имон оваред; вале акнун назди вай биравем».

¹⁶Dijo entonces Tomás, el que se dice el Dídimo, á sus condiscípulos: Vamos también nosotros, para que muramos con él.

¹⁶Тумо, ки Экизак номида мешуд, ба шогирдон гуфт: «Биёед мо ҳам биравем, то ки бо Ӯ бимирем».

¹⁷Vino pues Jesús, y halló que había ya cuatro días que estaba en el sepulcro.

¹⁷Чун Исо омад, фаҳмид, ки вай чор рӯз боз дар қабр мебошад.

¹⁸Y Bethania estaba cerca de Jerusalem, como quince estadios;

¹⁸Байт-Ҳинӣ дар наздикии Ерусалим, ба масофаи тақрибан понздаҳ стадия воқеъ буд,

¹⁹Y muchos de los Judíos habían venido á Marta y á María, á consolarlas de su hermano.

¹⁹Ва бисьёре аз яҳудиён назди Марто ва Марьям омада буданд, то ки барои бародарашон онҳоро тасаллӣ диҳанд.

²⁰Entonces Marta, como oyó que Jesús venía, salió á encontrarle; mas María se estuvo en casa.

²⁰Чун Марто шунид, ки Исо меояд, ба пешвози Ӯ берун рафт; лекин Марьям дар хона монд.

²¹Y Marta dijo á Jesús: Señor, si hubieses estado aquí, mi hermano no fuera muerto;

²¹Марто ба Исо гуфт: «Худовандо! Агар дар ин ҷо мебудӣ, бародарам намемурд.

²²Mas también sé ahora, que todo lo que pidieres de Dios, te dará Dios.

²²«Лекин ҳоло низ медонам, ки ҳар чи аз Худо талаб кунӣ, Худо онро ба Ту хоҳад дод».

²³Dícele Jesús: Resucitará tu hermano.

²³Исо ба вай гуфт: «Бародари ту эҳьё хоҳад шуд».

²⁴Marta le dice: Yo sé que resucitará en la resurrección en el día postrero.

²⁴Марто ба Ӯ гуфт: «Медонам, ки дар қиёмат, дар рӯзи вопасин эҳьё хоҳад шуд».

²⁵Dícele Jesús: Yo soy la resurrección y la vida: el que cree en mí, aunque esté muerto, vivirá.

²⁵Исо ба вай гуфт: «Ман киёмат ва ҳает ҳастам; ҳар кй ба Ман имон оварад, агар бимирад ҳам, зинда хоҳад шуд;

²⁶Y todo aquel que vive y cree en mí, no morirá eternamente. ¿Crees esto?

²⁶«Ва ҳар кӣ зинда бошад ва ба Ман имон оварад, то абад наҳоҳад мурд. Оё ба ин имон дорй?»

²⁷Dícele: Sí Señor; yo he creído que tú eres el Cristo, el Hijo de Dios, que has venido al mundo.

²⁷Ба Ӯ гуфт: «Оре, Худовандо! Ман имон дорам, ки Ту Масеҳ Писари Худо ҳастӣ, Он Шахс, ки ба ҷаҳон меояд».

²⁸Y esto dicho, fuése, y llamó en secreto á María su hermana, diciendo: El Maestro está aquí y te llama.

²⁸Чун инро гуфт, рафта ҳоҳари худ Марьямро пинҳонӣ ҳонд ва гуфт: «Ӯстод ин ҷост ва туро металабад».

²⁹Ella, como lo oyó, levántase prestamente y viene á él.

²⁹Инро пгунида, вай зуд барҳост ва назди Ӯ омад.

³⁰(Que aun no había llegado Jesús á la aldea, mas estaba en aquel lugar donde Marta le había encontrado.)

³⁰Исо ҳанӯз ба деҳа ворид нашуда буд, балки дар ҳамон ҷое буд, ки Марто Ӯро пешвоз гирифт.

³¹Entonces los Judíos que estaban en casa con ella, y la consolaban, como vieron que María se había levantado prestamente, y había salido, siguiéronla, diciendo: Va al sepulcro á llorar allí.

³¹Яҳудиёне ки дар хона бо вай буданд ва тасаллӣ медоданд, чун диданд, ки Марьям зуд бархоста, берун рафт, аз паи паЙ равона шуданд, ба гумони он ки ба сари қабр меравад, то ки дар он ҷо гирья кунад.

³²Mas María, como vino donde estaba Jesús, viéndole, derribóse á sus pies, diciéndole: Señor, si hubieras estado aquí, no fuera muerto mi hermano.

³²Чун Марьям ба он ҷое ки Исо буд, омад, Ӯро дида, ба пойҳои Ӯ афтод ва гуфт: «Агар дар ин ҷо мебудӣ, бародарам намемурд».

³³Jesús entonces, como la vió llorando, y á los Judíos que habían venido juntamente con ella llorando, se conmovió en espíritu, y turbóse,

³³Исо, вақте ки вайро ашкрезон ва яҳудиёни бо вай омадаро низ гирьён дид, аз дил оҳи аламноке кашид ва музтариб шуд,

³⁴Y dijo: ¿Dónde le pusisteis? Dicenle: Señor, ven, y ve.

³⁴Ва гуфт: «Вайро куҷо гузоштаед?» Ба Ӯ гуфтанд: «Худовандо! Бие ва бубин».

³⁵Y lloró Jesús.

³⁵Исо гирья кард.

³⁶Dijeron entonces los Judíos: Mirad cómo le amaba.

³⁶Яҳудиён гуфтанд: «Бингаред, чӣ қадар вайро дӯст медошт!»

³⁷Y algunos de ellos dijeron: ¿No podía éste que abrió los ojos al ciego, hacer que éste no muriera?

³⁷Баъзе аз онҳо гуфтанд «Оё Ин Шахс, ки чашмоникӯрро боз кард, наметавонист амале бикунад, то ки ин ҳам намирад?»

³⁸Y Jesús, conmoviéndose otra vez en sí mismo, vino al sepulcro. Era una cueva, la cual tenía una piedra encima.

³⁸Исо, дар ҳолате ки аз дил оҳ мекашид, ба сари қабр омад; ва он як ғоре буд, ки санге бар даҳанаш гузошта буданд.

³⁹Dice Jesús: Quitad la piedra. Marta, la hermana del que se había muerto, le dice: Señor, hiede ya, que es de cuatro días.

³⁹Исо гуфт: «Сангро бардоред». Марто, хоҳари мурда, ба Ӯ гуфт: «Худовандо! Аллакай бадбуй шудааст; зеро ки чор рӯз боз дар ин ҷост».

⁴⁰Jesús le dice: ¿No te he dicho que, si creyeres, verás la gloria de Dios?

⁴⁰Исо ба вай гуфт: «Оё ба ту нагуфтам, ки агар имон оварй, ҷалоли Худоро хоҳй дид?»

⁴¹Entonces quitaron la piedra de donde el muerto había sido puesto. Y Jesús, alzando los ojos arriba, dijo: Padre, gracias te doy que me has oído.

⁴¹Пас сангро аз он ҷое ки мурда гузошта шуда буд, бардоштанд. Исо чашмони Худро сӯи осмон боло карда, гуфт: «Эй Падар! Туро шукр мекунам, ки сухани Маро шунидӣ;

⁴²Que yo sabía que siempre me oyes; mas por causa de la compañía que está alrededor, lo dije, para que crean que tú me has enviado.

⁴²«Ва Ман медонистам, ки ҳамеша сухани Маро мешунавӣ; лекин барои мардуме ки дар ин ҷо истодаанд, гуфтам, то имон оваранд, ки Ту Маро фиристодаӣ».

⁴³Y habiendo dicho estas cosas, clamó á gran voz: Lázaro, ven fuera.

⁴³Чун инро гуфт,бо овози баланд нидо кард: «Эй Лаъзор, берун о!»

⁴⁴Y el que había estado muerto, salió, atadas las manos y los pies con vendas; y su rostro estaba envuelto en un sudario. Díceles Jesús: Desatadle, y dejadle ir.

⁴⁴Ва мурда, ки дастҳо ва поҳояш ба кафан печида ва рӯяш бо рӯймоле пӯшида буд, берун омад. Исо ба онҳо гуфт: «Вайро воз кунед ва бигзоред биравад».

⁴⁵Entonces muchos de los Judíos que habían venido á María, y habían visto lo que había hecho Jesús, creyeron en él.

⁴⁵Бисьёре аз яҳудиён, ки бо Марьям омада буданд, чун амали Исоро диданд,ба Ӯ имон оварданд;

⁴⁶Mas algunos de ellos fueron á los Fariseos, y dijéronles lo que Jesús había hecho.

⁴⁶Лекин баъзе аз онҳо назди фарисиён рафта, он чи Исо карда буд, ба онҳо гуфтанд.

⁴⁷Entonces los pontífices y los Fariseos juntaron concilio, y decían: ¿Qué hacemos? porque este hombre hace muchas señales.

⁴⁷Саркохинон ва фарисиен дар шӯрои пирон ҷамъ омаданд ва гуфтанд: «Чӣ бояд кард? Ин Шаҳс мӯъҷизоти зиёде нишон медиҳад;

⁴⁸Si le dejamos así, todos creerán en él: y vendrán los Romanos, y quitarán nuestro lugar y la nación.

⁴⁸«Агар Ӯро чунин вогузорем, ҳама ба Ӯ имон хоҳанд овард, ва румиён омада, кишвар ва қавми моро хоҳанд гирифт».

⁴⁹Y Caifás, uno de ellos, sumo pontífice de aquel año, les dijo: Vosotros no sabéis nada;

⁴⁹Яке аз онҳо, ки Қаёфо ном дошт ва дар он сол саркоҳин буд, гуфт: «Шумо чизе намедонед,

⁵⁰Ni pensáis que nos conviene que un hombre muera por el pueblo, y no que toda la nación se pierda.

⁵⁰«Ва фикр ҳам намекунед, ки барои мо беҳтар аст агар як кас ба хотири қавм бимирад, ва тамоми қавм нобуд нашавад».

⁵¹Mas esto no lo dijo de sí mismo; sino que, como era el sumo pontífice de aquel año, profetizó que Jesús había de morir por la nación:

⁵¹Лекин вай инро аз ҳуд нагуфт, балки, чун дар он сол саркоҳин буд, нубувват кард, ки Исо бояд.барои қавм бимирад,

⁵²Y no solamente por aquella nación, mas también para que juntase en uno los hijos de Dios que estaban derramados.

⁵²Ва на танҳо барои қавм, балки низ барои он ки фарзандони Худоро, ки пароканда ҳастанд, якҷоя кунад.

⁵³Así que, desde aquel día consultaban juntos de matarle.

⁵³Аз ҳамон рӯз маслиҳатро ба як ҷо монданд, ки Ӯро бикушанд.

⁵⁴Por tanto, Jesús ya no andaba manifiestamente entre los Judíos; mas fuése de allí á la tierra que está junto al desierto, á una ciudad que se llama Ephraim: y estábase allí con sus discípulos

⁵⁴Бинобар ин Исо дигар дар миёни яҳудиен ошкоро намегашт, балки аз он ҷо ба мавзее ки наздики биёбон буд, ба шаҳре ки Эфроим ном дошт, равона шуд ва бо шогирдони Худ дар он ҷо монд.

⁵⁵Y la Pascua de los Judíos estaba cerca: y muchos subieron de aquella tierra á Jerusalem antes de la Pascua, para purificarse;

⁵⁵Чун иди фисҳи яҳудиён наздик шуд, мардуми бисьёре аз ҳар тарафи мамлакат пеш аз фисҳ ба Ерусалим омаданд, то ки худро татҳир намоянд.

⁵⁶Y buscaban á Jesús, y hablaban los unos con los otros estando en el templo. ¿Qué os parece, que no vendrá á la fiesta?

⁵⁶Ва онҳо дар ҷустуҷӯи Исо буданд ва дар маъбад истода, ба якдигар мегуфтанд: «Фикри шумо чист? Оё Ӯ ба ид намеояд?»

⁵⁷Y los pontífices y los Fariseos habían dado mandamiento, que si alguno supiese dónde estuviera, lo manifestase, para que le prendiesen.

⁵⁷Лекин саркоҳинон ва фарисиён фармоне дода буданд, ки агар касе донад, ки Ӯ куҷост, бояд хабар диҳад, то ки Ӯро дастгир кунанд.