¹Y JESUS, seis días antes de la Pascua, vino á Bethania, donde estaba Lázaro, que había sido muerto, al cual había resucitado de los muertos.

¹ШАШ рӯз пеш аз иди фисҳ Исо ба Байт-Ҳинӣ омад, ба он ҷое ки Лаъзори мурдаро аз мурдагон эҳьё карда буд.

²E hiciéronle allí una cena y Marta servía, y Lázaro era uno de los que estaban sentados á la mesa juntamente con él.

²Дар он ҷо барои Ӯтаоми шом ҳозир карданд, ва Марто хизмат мекард, ва Лаъзор яке аз онҳое буд, ки бо Ӯ бар сари суфра менишастанд.

³Entonces María tomó una libra de ungüento de nardo líquido de mucho precio, y ungió los pies de Jesús, y limpió sus pies con sus cabellos: y la casa se llenó del olor del ungüento.

³Он гоҳ Марьям ратле аз равғани атрафшони сунбули холиси гаронбаҳо гирифта, пойҳои Исоро тадҳин кард ва пойҳои Ӯро бо мӯи худ хушконид; ва хона аз бӯи равғани атрафшон пур шуд.

⁴Y dijo uno de sus discípulos, Judas Iscariote, hijo de Simón, el que le había de entregar:

⁴Ва яке аз шогирдонаш, Яҳудо ибни Шимъӯни Исқарьют, ки мехост Ӯро таслим кунад, гуфт:

⁵¿Por qué no se ha vendido este ungüento por trescientos dineros, y se dió á los pobres?

⁵«Чаро ин равгани атрафшон ба сесад динор фурӯхта нашуд, то ки ба мискннон тақсим карда дода шавад?»

⁶Mas dijo esto, no por el cuidado que él tenía de los pobres: sino porque era ladrón, y tenía la bolsa, y traía lo que se echaba en ella.

⁶Ва инро на аз барои он гуфт, ки гамхори мискинон бошад, балки барои он ки дузд буд: ҳамьёни пул дар дасташ буд, ва аз пуле ки дар он меандоҳтанд, барои худ мегирифт.

⁷Entonces Jesús dijo: Déjala; para el día de mi sepultura ha guardado esto;

⁷Исо гуфт: «Вайро ором гузор; вай инро барои рӯзи дафни Ман саришта карда нигоҳ доштааст;

⁸Porque á los pobres siempre los tenéis con vosotros, mas á mí no siempre me tenéis.

⁸«Зеро ки мискинон ҳар вакт назди шумо ҳастанд, лекин Ман ҳамеша бо шумо нестам».

⁹Entonces mucha gente de los Judíos entendió que él estaba allí; y vinieron no solamente por causa de Jesús, mas también por ver á Lázaro, al cual había resucitado de los muertos.

⁹Бисьёре аз яҳудиён чун хабар ёфтанд, ки Ӯ дар он ҷост, омаданд, то ки на танҳо Исоро, балки низ Лаъзорро, ки Ӯ аз мурдагон эҳьё карда буд, бубинанд.

¹⁰Consultaron asimismo los príncipes de los sacerdotes, de matar también á Lázaro;

¹⁰Он гоҳ саркоҳинон қарор доданд, ки Лаъзорро низ бикушанд,

¹¹Porque muchos de los Judíos iban y creían en Jesús por causa de él.

¹¹Чунки ба хотири вай бисьёре аз яҳудиён ба он ҷо меомаданд ва ба Исо имон меоварданд.

¹²El siguiente día, mucha gente que había venido á la fiesta, como oyeron que Jesús venía á Jerusalem,

¹²Фардои он, мардуми бисьёре ки ба ид омада буданд, чун шуниданд, ки Исо ба Ерусалим меояд,

¹³Tomaron ramos de palmas, y salieron á recibirle, y clamaban: ­Hosanna, Bendito el que viene en el nombre del Señor, el Rey de Israel!

¹³Шохаҳои дараҳти хурморо ба даст гирифта, ба пешвози Ӯ баромаданд ва фарьёд мекарданд: «Ҳӯшаъно! Муборак аст Подшоҳи Исроил, ки ба исми Худованд меояд!»

¹⁴Y halló Jesús un asnillo, y se sentó sobre él, como está escrito:

¹⁴Ва Исо харкуррае ёфта, бар он савор шуд, чунон ки навишта шудааст:

¹⁵No temas, hija de Sión: he aquí tu Rey viene, sentado sobre un pollino de asna.

¹⁵«Натарс, эй духтари Сион! Инак, Подшоҳи ту бар куррае савор шуда, меояд».

¹⁶Estas cosas no las entendieron sus discípulos de primero: empero cuando Jesús fué glorificado, entonces se acordaron de que estas cosas estaban escritas de él, y que le hicieron estas cosas.

¹⁶Шогирдонаш аввал ин чизҳоро нафаҳмиданд, лекин чун Исо ҷалол ёфт, он гоҳ ба хотир оварданд, ки ин чизҳо дар бораи Ӯ навишта шуда буд, ва ҳамчунон барои Ӯ ба ҷо оварда шуд.

¹⁷Y la gente que estaba con él, daba testimonio de cuando llamó á Lázaro del sepulcro, y le resucitó de los muertos.

¹⁷Ва мардуме ки бо Ӯ буданд, шаҳодат доданд, ки Ӯ Лаъзорро аз қабр хонд ва аз мурдагон эҳьё кард;

¹⁸Por lo cual también había venido la gente á recibirle, porque había oído que él había hecho esta señal;

¹⁸Ба ин сабаб низ мардум ба пешвози Ӯ баромаданд, зеро шунида буданд, ки Ӯ чунин мӯъҷиза нишон додааст,

¹⁹Mas los Fariseos dijeron entre sí: ¿Veis que nada aprovecháis? he aquí, el mundo se va tras de él.

¹⁹Лекин фарисиён ба якдигар гуфтанд: «Оё мебинед, ки ҳеҷ фоида намебаред? Инак, тамоми ҷаҳон аз паи Ӯ меравад».

²⁰Y había ciertos Griegos de los que habían subido á adorar en la fiesta:

²⁰Дар байни онҳое ки дар ид барои ибодат омада буданд, баъзе юнониҳо буданд;

²¹Estos pues, se llegaron á Felipe, que era de Bethsaida de Galilea, y rogáronle, diciendo: Señor, querríamos ver á Jesús.

²¹Онҳо назди Филиштус, ки аз Байт-Сайдои Ҷалил буд, омаданд ва илтимос намуда, гуфтанд: «Эй оғо! Мо мехоҳем Исоро бубинем»,

²²Vino Felipe, y díjolo á Andrés: Andrés entonces, y Felipe, lo dicen á Jesús.

²²Филиппус омада, ба Андриёс гуфт; баъд Андриес ва Филиппус ба Исо гуфтанд.

²³Entonces Jesús les respondió, diciendo: La hora viene en que el Hijo del hombre ha de ser glorificado.

²³Исо дар ҷавоби онҳо гуфт: «Соати он расидааст, ки Писари Одам ҷалол ёбад.

²⁴De cierto, de cierto os digo, que si el grano de trigo no cae en la tierra y muere, él solo queda; mas si muriere, mucho fruto lleva.

²⁴«Ба ростӣ, ба ростӣ ба шумо мегӯям: агар донаи гандум дар хок афтода, намирад, фақат худаш боқӣ мемонад; лекин агар бимирад, донаҳои фаровон меоварад.

²⁵El que ama su vida, la perderá; y el que aborrece su vida en este mundo, para vida eterna la guardará.

²⁵«Касе ки ҷони худро дӯст дорад, онро барбод медиҳад; ва касе ки аз ҷони худ дар ин ҷаҳон нафрат кунад, то ҳаёти ҷовидонӣ онро нигоҳ ҳоҳад дошт.

²⁶Si alguno me sirve, sígame: y donde yo estuviere, allí también estará mi servidor. Si alguno me sirviere, mi Padre le honrará.

²⁶«Ҳар кӣ ба Ман хизмат мекунад, бояд Маро пайравй намояд; ва ҳар куҷо ки бошам, ходими Ман низ он ҷо хоҳад буд; ва ҳар кй ба Ман хизмат мекунад, Падар вайро мӯҳтарам хоҳад дошт.

²⁷Ahora está turbada mi alma; ¿y qué diré? Padre, sálvame de esta hora. Mas por esto he venido en esta hora.

²⁷«Алҳол ҷони Ман дар изтироб аст; чӣ бигӯям? Эй Падар! Маро аз ин соат раҳо намо! Аммо маҳз барои ҳамин соат Ман омадаам.

²⁸Padre, glorifica tu nombre. Entonces vino una voz del cielo: Y lo he glorificado, y lo glorificaré otra vez.

²⁸«Эй Падар! Исми Худро ҷалол деҳ». Дарҳол садое аз осмон даррасид: «Ҷалол додаам ва боз ҷалол ҳоҳам дод».

²⁹Y la gente que estaba presente, y había oído, decía que había sido trueno. Otros decían: Angel le ha hablado.

²⁹Мардуме ки дар он ҷо истода буданд, инро шунида, гуфтанд: «Раъд ғуррид». Дигарон гуфтанд: «Фариштае бо Ӯ сухан гуфт».

³⁰Respondió Jesús, y dijo: No ha venido esta voz por mi causa, mas por causa de vosotros.

³⁰Исо дар ҷавоб гуфт: «Ин садо на аз барои Ман, балки барои шумо омад;

³¹Ahora es el juicio de este mundo: ahora el príncipe de este mundo será echado fuera.

³¹«Алҳол доварӣ бар ин ҷаҳон аст; алҳол мири ин Цаҳон бадар ронда мешавад;

³²Y yo, si fuere levantado de la tierra, á todos traeré á mí mismo.

³²«Ва ҳангоме ки Ман аз замин боло бурда мешавам, ҳамаро сӯи Худ хоҳам кашид».

³³Y esto decía dando á entender de qué muerte había de morir.

³³Инро гуфт, то ишорат кунад, ки бо чӣ гуна марг Ӯ бояд бимирад.

³⁴Respondióle la gente: Nosotros hemos oído de la ley, que el Cristo permanece para siempre: ¿cómo pues dices tú: Conviene que el Hijo del hombre sea levantado? ¿Quién es este Hijo del hombre?

³⁴Мардум дар ҷавоби Ӯ гуфтанд: «Мо аз Таврот шунидаем, ки Масеҳ то абад боқӣ хоҳад монд; пас чӣ сон мегӯӣ, ки Писари Одам бояд боло бурда шавад? Ин Писари Одам кист?»

³⁵Entonces Jesús les dice: Aun por un poco estará la luz entre vosotros: andad entre tanto que tenéis luz, porque no os sorprendan las tinieblas; porque el que anda en tinieblas, no sabe dónde va.

³⁵Исо ба онҳо гуфт: «Боз муддати кӯтоҳе нур бо шумост; то даме ки нур бо шумост, роҳ равед, то ки зулмот шуморо фаро нагирад, ва касе ки дар торикӣ роҳ меравад, намедонад, ки куҷо меравад;

³⁶Entre tanto que tenéis la luz, creed en la luz, para que seáis hijos de luz. Estas cosas habló Jesús, y fuése, y escondióse de ellos.

³⁶«То даме ки нур бо шумост, ба нур имон оваред, то ки писарони нур гардед». Ин суханонро гуфта, Исо аз пеши онҳо рафт ва пинҳон шуд.

³⁷Empero habiendo hecho delante de ellos tantas señales, no creían en él.

³⁷Бо вуҷуди мӯъҷизоти бисьёре ки дар пеши назарашон нишон дод, онҳо ба Ӯ имон наоварданд,

³⁸Para que se cumpliese el dicho que dijo el profeta Isaías: ¿Señor, quién ha creído á nuestro dicho? ¿Y el brazo del Señor, á quién es revelado?

³⁸То сухани Ишаъёи набй ба амал ояд, ки гуфта буд: «Худовандо! Кӣ ба пайғоми мо бовар кард, ва бозуи Худованд ба кй ошкор гардид?»

³⁹Por esto no podían creer, porque otra vez dijo Isaías:

³⁹Бинобар ин натавонистанд имон оваранд, чунон ки Ишаъё боз гуфтааст:

⁴⁰Cegó los ojos de ellos, y endureció su corazón; Porque no vean con los ojos, y entiendan de corazón, Y se conviertan, Y yo los sane.

⁴⁰«Чашмони онҳоро нобино ва дилҳои онҳоро сахт гардондааст, то бо чашмони худ набинанд ва бо дилҳои худ нафаҳманд ва руҷӯъ накунанд, то ки Ман онҳоро шифо диҳам».

⁴¹Estas cosas dijo Isaías cuando vió su gloria, y habló de él.

⁴¹Чунин гуфт Ишаъё, ҳангоме ки ҷалоли Ӯро дид ва дар бораи Ӯ сухан ронд.

⁴²Con todo eso, aun de los príncipes, muchos creyeron en él; mas por causa de los Fariseos no lo confesaban, por no ser echados de la sinagoga.

⁴²Бо вуҷ>!ди ин бисьёре аз сардорон низ баӮ имон оварданд, аммо аз тарси фарисиён икрор накарданд, ки мабодо аз куништ ронда шаванд;

⁴³Porque amaban más la gloria de los hombres que la gloria de Dios.

⁴³Зеро ки ҷалоли мардумро бештар аз ҷалоли Худо дӯст медоштанд.

⁴⁴Mas Jesús clamó y dijo: El que cree en mí, no cree en mí, sino en el que me envió;

⁴⁴Лекин Исо нидо карда, гуфт: «Ҳар кӣ ба Ман имон оварад, ба Ман не, балки ба Фиристандаи Ман имон овардааст;

⁴⁵Y el que me ve, ve al que me envió.

⁴⁵«Ва ҳар кӣ Маро бинад, Фиристандаи Маро дидааст.

⁴⁶Yo la luz he venido al mundo, para que todo aquel que cree en mí no permanezca en tinieblas.

⁴⁶«Ман нур ҳастам, ки ба ҷаҳон омадаам, то ҳар кӣ ба Ман имон оварад, дар торикӣ намонад.

⁴⁷Y el que oyere mis palabras, y no las creyere, yo no le juzgo; porque no he venido á juzgar al mundo, sino á salvar al mundo.

⁴⁷«Ва агар касе суҳанони Маро шунида, риоят накунад, Ман бар вай доварӣ нахоҳам кард: зеро наомадаам, ки бар ҷаҳон доварӣ кунам, балки ҷаҳонро наҷот баҳшам.

⁴⁸El que me desecha, y no recibe mis palabras, tiene quien le juzgue: la palabra que he hablado, ella le juzgará en el día postrero.

⁴⁸«Ҳар кӣ Маро рад карда, суханонамро кабул накунад, доваре бар худ дорад: каломе ки гуфтам, дар рӯзи вопасин бар вай доварӣ хоҳад кард;

⁴⁹Porque yo no he hablado de mí mismo; mas el Padre que me envió, él me dió mandamiento de lo que he de decir, y de lo que he de hablar.

⁴⁹«Зеро ки Ман аз Худ нагуфтаам, балки Падаре ки Маро фиристод, ба Ман ҳукм дод, ки чӣ бигӯям ва чй гуна сухан ронам;

⁵⁰Y sé que su mandamiento es vida eterna: así que, lo que yo hablo, como el Padre me lo ha dicho, así hablo.

⁵⁰«Ва Ман медонам, ки ҳукми Ӯ ҳаёти ҷовидонист. Пас, он чи Ман мегӯям, хамон аст, ки Падар фармудааст, то бигӯям».