¹Y ACONTECIO que entrando en casa de un príncipe de los Fariseos un sábado á comer pan, ellos le acechaban.

¹ЯК рӯзи шанбе Ӯ ба хонаи яке аз сардорони фарисиён барои хӯрок хӯрдан омад, ва онҳо Ӯро мушоҳида мекарданд:

²Y he aquí un hombre hidrópico estaba delante de él.

²Ва инак, марде пеши Ӯ омад, ки гирифтори бемории истисқо буд.

³Y respondiendo Jesús, habló á los doctores de la ley y á los Fariseos, diciendo: ¿Es lícito sanar en sábado?

³Исо ба шариатдонон ва фарисиён рӯ оварда, гуфт: Юё дар рӯзи шанбе ншфо додан ҷоиз аст ё не?»

⁴Y ellos callaron. Entonces él tomándole, le sanó, y despidióle.

⁴Онҳо хомӯш монданд. Ва Ӯ он мардро ламс намуда, шифо бахшид ва фиристод.

⁵Y respondiendo á ellos dijo: ¿El asno ó el buey de cuál de vosotros caerá en algún pozo, y no lo sacará luego en día de sábado?

⁵Ва ба онҳо гуфт: «Кист аз шумо, ки хараш ё говаш ба даруни чоҳе афтода бошад, дарҳол онро дар рӯзи шанбе берун наоварад?»

⁶Y no le podían replicar á estas cosas.

⁶Ба ин гап эроде гирифта натавонистанд.

⁷Y observando cómo escogían los primeros asientos á la mesa, propuso una parábola á los convidados, diciéndoles:

⁷Чун Ӯ пайхас намуд, ки даъватшудагон барои нишастани худ пешгоҳро интихоб мекунанд, ба онҳо масале гуфт:

⁸Cuando fueres convidado de alguno á bodas, no te sientes en el primer lugar, no sea que otro más honrado que tú esté por él convidado,

⁸«Вақте ки касе туро ба тӯи арӯсӣ даъват менамояд, дар пешгоҳ нанишин: мабодо дар миёни даъватшудагон шахси аз ту мӯҳтарамтаре бошад,

⁹Y viniendo el que te llamó á ti y á él, te diga: Da lugar á éste: y entonces comiences con vergüenza á tener el lugar último.

⁹«Ва он касе ки туро ва ӯро даъват намудааст, назди ту биёяду гӯяд: "Ҷои худро ба ӯ бидеҳ"; ва он гоҳ бо хиҷолат дар тюини хона ҷой гирифтанат лозим мешавад.

¹⁰Mas cuando fueres convidado, ve, y siéntate en el postrer lugar; porque cuando viniere el que te llamó, te diga: Amigo, sube arriba: entonces tendrás gloria delante de los que juntamente se asientan á la mesa.

¹⁰«Балки, агар туро даъват карда бошанд, омада, дар поини хона бинишин, то он касе ки туро даъват намудааст, назди ту биёяду гуяд: "Эй дӯст! Болотар бинишин"; он гоҳ туро пеши ҳамнишинонат эҳтироме хоҳад буд,

¹¹Porque cualquiera que se ensalza, será humillado; y el que se humilla, será ensalzado.

¹¹«Зеро ҳар кӣ худро баланд кунад, паст гардад, ва ҳар кӣ худро фурӯтан созад, сарафроз гардад».

¹²Y dijo también al que le había convidado: Cuando haces comida ó cena, no llames á tus amigos, ni á tus hermanos, ni á tus parientes, ni á vecinos ricos; porque también ellos no te vuelvan á convidar, y te sea hecha compensación.

¹²Ва ба он касе ки Ӯро даъват намуда буд, гуфт: «Вакте ки хӯроки пешинӣ ё хӯроки бегоҳй ташкил мекунӣ, дӯстон ё бародарон ё хешон ё ҳамсоягони сарватдори худро даъват накун: мабодо онҳо низ туро даъват намоянд, ва мукофоти ту дода шавад.

¹³Mas cuando haces banquete, llama á los pobres, los mancos, los cojos, los ciegos;

¹³«Балки, чун зиёфат медиҳй, мискинон, маъюбон, шалон ва кӯронро даъват намо,

¹⁴Y serás bienaventurado; porque no te pueden retribuir; mas te será recompensado en la resurrección de los justos.

¹⁴«Ва ту хушбахт хоҳӣ буд, ки онҳо имконият надоранд мукофоте ба ту бидиҳанд; зеро ки дар рӯзи эҳьёи одилон мукофоте ба ту ато хоҳад шуд».

¹⁵Y oyendo esto uno de los que juntamente estaban sentados á la mesa, le dijo: Bienaventurado el que comerá pan en el reino de los cielos.

¹⁵Яке аз онҳое ки бо Ӯ назди суфра нишаста буданд, ин сухаконро шунида, ба Ӯ гуфт: «Хушо касе ки дар Малакути Худо хӯрок хӯрад!»

¹⁶El entonces le dijo: Un hombre hizo una grande cena, y convido á muchos.

¹⁶Ва Ӯ ба вай гуфт: «Шахсезиёфати калоне ташкил карда, бисьёр касонро даънат намуд;

¹⁷Y á la hora de la cena envió á su siervo á decir á los convidados: Venid, que ya está todo aparejado.

¹⁷«Чун вақти зиёфат расид, ғуломи худро фиристод, то ки ба даъватшудагон гӯяд: "Биёед, зеро ки ҳама чиз тайёр аст".

¹⁸Y comenzaron todos á una á excusarse. El primero le dijo: He comprado una hacienda, y necesito salir y verla; te ruego que me des por excusado.

¹⁸«Ва ҳама, гӯё ки забон як карда бошанд, ба узрхоҳӣ сар карданд. Аввалин ба вай гуфт: "Ман замин харидаам, ва рафта онро диданам лозим аст; аз ту хоҳишмандам, ки маро маъзур дорӣ".

¹⁹Y el otro dijo: He comprado cinco yuntas de bueyes, y voy á probarlos; ruégote que me des por excusado.

¹⁹«Дигаре гуфт: "Ман панҷ ҷуфт барзагов харидаам ва меравам, ки онҳоро имтиҳон намоям; аз ту хоҳишмандам, ки маро маъзур дорӣ".

²⁰Y el otro dijo: Acabo de casarme, y por tanto no puedo ir.

²⁰«Сеюмин гуфт: "Ман зан гирифтаам ва ба ин сабаб наметавонам биёям".

²¹Y vuelto el siervo, hizo saber estas cosas á su señor. Entonces enojado el padre de la familia, dijo á su siervo: Ve presto por las plazas y por las calles de la ciudad, y mete acá los pobres, los mancos, y cojos, y ciegos.

²¹«Ва он ғулом омада, инро ба оғои худ хабар дод. Он гоҳ соҳиби хона дарғазаб шуда, ба ғуломи худ гуфт: "Зуд ба кӯчаву паскӯчаҳои шаҳр баро, ва мискинон, маъюбон, шалон ва кӯронро ба ин ҷо биёр".

²²Y dijo el siervo: Señor, hecho es como mandaste, y aun hay lugar.

²²«Ва ғулом гуфт: "Эй оғо! Он чи гуфтӣ, иҷро шуд, ва боз ҷой ҳаст".

²³Y dijo el señor al siervo: Ve por los caminos y por los vallados, y fuérza los á entrar, para que se llene mi casa.

²³«Ва оғо ба ғулом гуфт: „Ба сари роҳҳо ва кӯчабоғҳо баромада, мардумро ба омадан ризо кун, то ки хонаи ман пур шавад;

²⁴Porque os digo que ninguno de aquellos hombres que fueron llamados, gustará mi cena.

²⁴"Зеро ба шумо мегӯям, ки ҳеҷ яке аз он шахсони даъватшуда хӯроки маро нахоҳад чашид: зеро ки даъватшудагон бисьёранд, аммо баргузидагон - кам"».

²⁵Y muchas gentes iban con él; y volviéndose les dijo:

²⁵Бо Ӯ мардуми бисьёре равона буданд; ва Ӯ ба онҳо рӯ оварда, гуфт:

²⁶Si alguno viene á mí, y no aborrece á su padre, y madre, y mujer, é hijos, y hermanos, y hermanas, y aun también su vida, no puede ser mi discípulo.

²⁶«Агар касе назди Ман ояд ва аз падару модар, зану фарзандон, бародарону хоҳарон ва ҳамчунин аз ҷони худ нафрат накунад, вай наметавонад шогирди Ман бошад;

²⁷Y cualquiera que no trae su cruz, y viene en pos de mí, no puede ser mi discípulo.

²⁷«Ва ҳар кӣ салиби худро бардошта, Маро пайравӣ намекунад, наметавонад шогирди Ман бошад;

²⁸Porque ¿cuál de vosotros, queriendo edificar una torre, no cuenta primero sentado los gastos, si tiene lo que necesita para acabarla?

²⁸«Зеро кист аз шумо, ки бурҷе сохтанй шуда, аввал нишаста харҷи онро ҳисоб накунад, ки оё ӯ имконияти ба анҷом расондани онро дорад,

²⁹Porque después que haya puesto el fundamento, y no pueda acabarla, todos los que lo vieren, no comiencen á hacer burla de él,

²⁹«Ки мабодо, баъд аз ниҳодани таҳкурсии он, ба тамом карданаш қуввати ӯ нарасад, ва ҳамаи касоне ки инро мебинанд, ӯро тамасхур кунанд.

³⁰Diciendo: Este hombre comenzó á edificar, y no pudo acabar.

³⁰«Ва гӯянд: "Ин шахс ба сохтан шурӯь намуд ва ба тамом кардан қувваташ нарасид?"

³¹¿O cuál rey, habiendo de ir á hacer guerra contra otro rey, sentándose primero no consulta si puede salir al encuentro con diez mil al que viene contra él con veinte mil?

³¹«Ё кадом подшоҳ аст, ки ба муқобили подшоҳи дигар ба ҷанг даромаданӣ шуда, аввал нишаста маслиҳат накунад, ки оё бо даҳ ҳазор аскар қодир аст ба касе муқовимат намояд, ки бо бист ҳазор аскар бар зидди ӯ меояд?

³²De otra manera, cuando aun el otro está lejos, le ruega por la paz, enviándo le embajada.

³²«Вагар на, ҳанӯз ки вай дур аст, назди вай элчӣ фиристода, сулҳ металабад.

³³Así pues, cualquiera de vosotros que no renuncia á todas las cosas que posee, no puede ser mi discípulo.

³³«Ҳамчунин ҳар яке аз шумо, агар аз тамоми дороии худ даст накашад, наметавонад шогирди Ман бошад.

³⁴Buena es la sal; mas si aun la sal fuere desvanecida, ¿con qué se adobará?

³⁴«Намак хуб аст; лекин агар намак қувваташро гум кунад, ба кадом чиз боз намакин шавад?

³⁵Ni para la tierra, ni para el muladar es buena; fuera la arrojan. Quien tiene oídos para oir, oiga.

³⁵«На барои замин кор меояд, на барои нурӣ; онро бароварда мепартоянд. Ҳар кӣ гӯши шунаво дорад, бишнавад!»