¹Y SE llegaban á él todos los publicanos y pecadores á oirle.

¹ҲАМАИ боҷгирон ва гуноҳкорон назди Ӯ меомаданд, то ки суханони Ӯро гӯш кунанд.

²Y murmuraban los Fariseos y los escribas, diciendo: Este á los pecadores recibe, y con ellos come.

²Вале фарисиён ва китобдонон шиквакунон мегуфтанд: «Ӯ гуноҳкоронро пазироӣ мекунад ва бо онҳохӯрокмехӯрад».

³Y él les propuso esta parábola, diciendo:

³Ва Ӯ ба онҳо ин масалро гуфт:

⁴¿Qué hombre de vosotros, teniendo cien ovejas, si perdiere una de ellas, no deja las noventa y nueve en el desierto, y va á la que se perdió, hasta que la halle?

⁴«Кист аз шумо, ки сад гӯсфанд дошта бошад ва яке аз онҳоро гум кунад, он наваду нӯҳро дар биёбон гузошта, аз ақиби он гумшуда намеравад, то даме ки онро биёбад?

⁵Y hallada, la pone sobre sus hombros gozoso;

⁵«Ва чун ёфт, бо шодй онро бар китфи худ мегузорад;

⁶Y viniendo á casa, junta á los amigos y á los vecinos, diciéndoles: Dadme el parabién, porque he hallado mi oveja que se había perdido.

⁶«Ва ба хонаи худ омада, дӯстон ва ҳамсоягонро ҷеғ мезанад ва ба онҳо мегӯяд: "Бо ман шодӣ кунед, ки гӯсфанди гумшудаи худро ёфтаам".

⁷Os digo, que así habrá más gozo en el cielo de un pecador que se arrepiente, que de noventa y nueve justos, que no necesitan arrepentimiento.

⁷«Ба шумо мегӯям, ки дар осмон барои як гуноҳкоре ки тавба мекунад, шодй зиёдтар хоҳад буд, назар ба наваду нӯҳ одиле ки ба тавба эҳтиёҷ надоранд.

⁸¿O qué mujer que tiene diez dracmas, si perdiere una dracma, no enciende el candil, y barre la casa, y busca con diligencia hasta hallarla?

⁸«Ё кадом зан аст, ки даҳ дирҳам дошта бошад ва як дирҳамро гум карда, шамъе дарнагиронад ва хонаро рӯфта, бодиққат ҷустуҷӯ накунад, то даме ки онро биёбад?

⁹Y cuando la hubiere hallado, junta las amigas y las vecinas, diciendo: Dadme el parabién, porque he hallado la dracma que había perdido.

⁹«Ва чун ёфт, дӯстон ва ҳамсоягони худро ҷеғ зада мегӯяд: "Бо ман шодӣ кунед, ки дирҳами гумшудаи худро ёфтам".

¹⁰Así os digo que hay gozo delante de los ángeles de Dios por un pecador que se arrepiente.

¹⁰«Ба шумо мегӯям, ки дар миени фариштагони Худо барои як гуноҳкоре ки тавба мекунад, ҳамин тавр шодӣ мешавад».

¹¹Y dijo: Un hombre tenía dos hijos;

¹¹Боз гуфт: «Шахсе ду гщсар дошт;

¹²Y el menor de ellos dijo á su padre: Padre, dame la parte de la hacienda que me pertenece: y les repartió la hacienda.

¹²«Ва хурдии онҳо ба падар гуфт: "Эй падар! Он қисми молу мулкро, ки бояд ба ман расад, ба ман деҳ". Ва падар дороии худро ба онҳо тақсим кард.

¹³Y no muchos días después, juntándolo todo el hijo menor, partió lejos á una provincia apartada; y allí desperdició su hacienda viviendo perdidamente.

¹³«Баъд аз чанд рӯз писари ҳурдӣ ҳар он чи дошт, ҷамъ карда, ба кишвари дурдасте рафт ва дар он ҷо дороии ҳудро дар айшу нӯш исроф намуд.

¹⁴Y cuando todo lo hubo malgastado, vino una grande hambre en aquella provincia, y comenzóle á faltar.

¹⁴«Вақте ки ҳамаашро сарф кард, қаҳтии сахте дар он кишвар рӯй дод, ва ӯ ба мӯҳтоҷӣ дучор шуд;

¹⁵Y fué y se llegó á uno de los ciudadanos de aquella tierra, el cual le envió á su hacienda para que apacentase los puercos.

¹⁵«Ва рафта, хизматгори яке аз сокинони он кишвар шуд, ки вай ӯро ба саҳрои худ фиристод, то ки хукбонӣ кунад;

¹⁶Y deseaba henchir su vientre de las algarrobas que comían los puercos; mas nadie se las daba.

¹⁶«Ва ӯ орзу дошт шиками худро аз харнубе ки хукон мехӯрданд, пур кунад, лекин ҳеҷ кас онро ба ӯ намедод.

¹⁷Y volviendo en sí, dijo: ­Cuántos jornaleros en casa de mi padre tienen abundancia de pan, y yo aquí perezco de hambre!

¹⁷«Оқибат ӯ ба худ омада, гуфт: "Чй қадаре аз муздурони падарам нони фаровон доранд, аммо ман дар ин ҷо аз гуруснагӣ ба ҳалокат мерасам!

¹⁸Me levantaré, é iré á mi padre, y le diré: Padre, he pecado contra el cielo y contra ti;

¹⁸«Бархоста, назди падарам меравам ва ба вай мегӯям: эй падар! Ман пеши осмон ва пеши ту гуноҳ кардаам,

¹⁹Ya no soy digno de ser llamado tu hijo; hazme como á uno de tus jornaleros.

¹⁹«Ва дигар лоиқи он нестам, ки писари ту хонда шавам; марочун яке аз муздуронат қабул кун".

²⁰Y levantándose, vino á su padre. Y como aun estuviese lejos, viólo su padre, y fué movido á misericordia, y corrió, y echóse sobre su cuello, y besóle.

²⁰«Ва ӯ бархоста, сӯи падараш равона шуд. Ва ҳанӯз ӯ ҳеле дур буд, ки падараш ӯро дида, раҳмаш омад; ва тозон рафта, ӯро ба оғуш капшду бӯсид.

²¹Y el hijo le dijo: Padre, he pecado contra el cielo, y contra ti, y ya no soy digno de ser llamado tu hijo.

²¹«Ва гщсар ба вай гуфт: "Эй падар! Ман пеши осмон ва пеши ту гуноҳ кардаам, ва дигар лоиқи он нестам, ки писари ту хонда шавам".

²²Mas el padre dijo á sus siervos: Sacad el principal vestido, y vestidle; y poned un anillo en su mano, y zapatos en sus pies.

²²«Аммо падар ба ғуломони худ гуфт: "Либоси беҳтарине оварда, ба ӯ бипӯшонед, ва ангуштарин ба дасташ ва мӯза ба пойҳояш бидиҳед;

²³Y traed el becerro grueso, y matadlo, y comamos, y hagamos fiesta:

²³«Ва гӯсолаи охуриро оварда, сар буред: бихурем ва димоғчоқӣ кунем,

²⁴Porque este mi hijo muerto era, y ha revivido; habíase perdido, y es hallado. Y comenzaron á regocijarse.

²⁴«Зеро ки ин писарам мурда буд ва зинда шуд, гум шуда буд ва ёфт шуд". Ва ба димоғчоқй шурӯъ карданд.

²⁵Y su hijo el mayor estaba en el campo; el cual como vino, y llegó cerca de casa, oyó la sinfonía y las danzas;

²⁵«Лекин писари калонии вай дар саҳро буд; ва ҳангоме ки баргашта, ба хона наздик шуд, садоҳои суруду сурур ба гӯшаш расид;

²⁶Y llamando á uno de los criados, preguntóle qué era aquello.

²⁶«Ва яке аз хизматгоронро ҷеғ зада, пурсид, ки ин чӣ маъно дорад?

²⁷Y él le dijo: Tu hermano ha venido; y tu padre ha muerto el becerro grueso, por haberle recibido salvo.

²⁷«Вай ба ӯ гуфт: "Бародарат омад, ва падарат гӯсолаи охуриро сар бурид, чунки ӯро сиҳат саломат дид".

²⁸Entonces se enojó, y no quería entrar. Salió por tanto su padre, y le rogaba que entrase.

²⁸«Ӯ ба хашм омада, нахост ба хона дарояд. Ва падараш баромада, ӯро ҷеғ зад.

²⁹Mas él respondiendo, dijo al padre: He aquí tantos años te sirvo, no habiendo traspasado jamás tu mandamiento, y nunca me has dado un cabrito para gozarme con mis amigos:

²⁹«Аммо ӯ дар ҷавоби падараш гуфт: "Инак, чандин сол аст, ки ман ба ту хизмат мекунам ва ҳаргиз аз фармони ту гардан натофтаам; вале ту ҳаргиз ба ман як бузғола ҳам надодаӣ, то ки бо дӯстони худ димоғчоқӣ кунам;

³⁰Mas cuando vino éste tu hijo, que ha consumido tu hacienda con rameras, has matado para él el becerro grueso.

³⁰«Ва чун ин писарат, ки дороии туро ба фоҳишаҳо барбод додааст, гашта омад, ту барои вай гӯсолаи охуриро сар буридаӣ".

³¹El entonces le dijo: Hijo, tú siempre estás conmigo, y todas mis cosas son tuyas.

³¹«Ба ӯ гуфт: "Писарам! Ту ҳамеша бо ман ҳастй, ва ҳар он чи ман дорам, аз они туст;

³²Mas era menester hacer fiesta y holgar nos, porque este tu hermano muerto era, y ha revivido; habíase perdido, y es hallado.

³²«Аммо ба он мебоист шодй ва димоғчоқӣ мекардем, ки ин бародарат мурда буд ва зинда шуд, гум шуда буд ва ёфт шуд"».