¹And Job again took up his parable, and said,

¹Jobas tęsė savo palyginimą:

²Oh that I were as in the months of old, As in the days when God watched over me;

²“O kad aš būčiau kaip anksčiau, kaip tomis dienomis, kai Dievas mane saugojo.

³When his lamp shined upon my head, And by his light I walked through darkness;

³Kai Jo žiburys švietė virš mano galvos ir prie Jo šviesos vaikščiojau tamsumoje,

⁴As I was in the ripeness of my days, When the friendship of God was upon my tent;

⁴kai mano jaunystės dienomis Dievo paslaptis buvo virš mano palapinės.

⁵When the Almighty was yet with me, And my children were about me;

⁵Kai Visagalis dar buvo su manimi ir mano vaikai buvo šalia manęs,

⁶When my steps were washed with butter, And the rock poured me out streams of oil!

⁶kai ploviau kojas piene ir uolos liejo man aliejaus upes.

⁷When I went forth to the gate unto the city, When I prepared my seat in the street,

⁷Kai išeidavau prie miesto vartų, kai aikštėje paruošdavau sau vietą,

⁸The young men saw me and hid themselves, And the aged rose up and stood;

⁸jaunuoliai, mane pamatę, slėpdavosi, o seniai atsikėlę stovėdavo,

⁹The princes refrained from talking, And laid their hand on their mouth;

⁹kunigaikščiai liaudavosi kalbėję ir užsidengdavo ranka savo burnas.

¹⁰The voice of the nobles was hushed, And their tongue cleaved to the roof of their mouth.

¹⁰Net kilmingieji nutildavo, ir jų liežuvis prilipdavo prie gomurio.

¹¹For when the ear heard [me], then it blessed me; And when the eye saw [me], it gave witness unto me:

¹¹Kas mane matė ir girdėjo, kalbėjo gera apie mane ir man pritarė,

¹²Because I delivered the poor that cried, The fatherless also, that had none to help him.

¹²nes aš išgelbėjau vargšą, prašantį pagalbos, ir našlaitį, kuris neturėjo kas jam padėtų.

¹³The blessing of him that was ready to perish came upon me; And I caused the widow's heart to sing for joy.

¹³To, kuris būtų pražuvęs, palaiminimas pasiekė mane, ir aš suteikdavau džiaugsmo našlės širdžiai.

¹⁴I put on righteousness, and it clothed me: My justice was as a robe and a diadem.

¹⁴Teisumas man buvo rūbas, o teisingumas­apsiaustas ir vainikas galvai.

¹⁵I was eyes to the blind, And feet was I to the lame.

¹⁵Aš buvau akys aklam ir kojos raišam.

¹⁶I was a father to the needy: And the cause of him that I knew not I searched out.

¹⁶Aš buvau tėvas beturčiams ir ištirdavau bylą, kurios nežinodavau.

¹⁷And I brake the jaws of the unrighteous, And plucked the prey out of his teeth.

¹⁷Aš sulaužydavau nedorėlio žandikaulius ir iš jo dantų išplėšdavau grobį.

¹⁸Then I said, I shall die in my nest, And I shall multiply my days as the sand:

¹⁸Tuomet sakiau: ‘Mirsiu savo lizde, o mano dienų bus kaip smėlio.

¹⁹My root is spread out to the waters, And the dew lieth all night upon my branch;

¹⁹Mano šaknys įleistos prie vandens, ir rasa vilgo mano šakas.

²⁰My glory is fresh in me, And my bow is renewed in my hand.

²⁰Mano garbė nesensta ir lankas mano rankoje tvirtėja’.

²¹Unto me men gave ear, and waited, And kept silence for my counsel.

²¹Žmonės klausė manęs ir laukdavo tylėdami mano patarimo.

²²After my words they spake not again; And my speech distilled upon them.

²²Po mano žodžių jie nebekalbėdavo, mano kalba krisdavo ant jų.

²³And they waited for me as for the rain; And they opened their mouth wide [as] for the latter rain.

²³Jie laukdavo manęs kaip lietaus, plačiai išsižiodavo kaip per vėlyvąjį lietų.

²⁴I smiled on them, when they had no confidence; And the light of my countenance they cast not down.

²⁴Jei šypsodavausi jiems, jie netikėdavo, mano veido šviesos jie netemdydavo.

²⁵I chose out their way, and sat [as] chief, And dwelt as a king in the army, As one that comforteth the mourners.

²⁵Aš parinkdavau jiems kelius ir sėdėjau garbingiausioje vietoje kaip karalius tarp kariuomenės, kaip verkiančiųjų guodėjas”.