1Maschil of Asaph. O God, why hast thou cast [us] off for ever? Why doth thine anger smoke against the sheep of thy pasture?
1Dieve, kodėl atstūmei mus amžiams, kodėl Tavo rūstybė dega prieš Tavo ganyklos avis?
2Remember thy congregation, which thou hast gotten of old, Which thou hast redeemed to be the tribe of thine inheritance; [And] mount Zion, wherein thou hast dwelt.
2Atsimink savo susirinkimą, kurį senais laikais įsigijai, tautą, kurią išpirkai, kad ji būtų Tavo, Siono kalną, kuriame Tu gyvenai!
3Lift up thy feet unto the perpetual ruins, All the evil that the enemy hath done in the sanctuary.
3Įženk į nesibaigiančius griuvėsius. Priešas šventykloje nusiaubė viską.
4Thine adversaries have roared in the midst of thine assembly; They have set up their ensigns for signs.
4Tavo priešai rėkavo Tavo susirinkimo viduryje, iškėlė čia savo ženklus.
5They seemed as men that lifted up Axes upon a thicket of trees.
5Jie švaistėsi kirviais lyg miško tankynėje:
6And now all the carved work thereof They break down with hatchet and hammers.
6sudaužė kirviais ir kūjais visus medžio raižinius.
7They have set thy sanctuary on fire; They have profaned the dwelling-place of thy name [by casting it] to the ground.
7Jie padegė Tavo šventyklą, išniekino Tavo vardo buveinę.
8They said in their heart, Let us make havoc of them altogether: They have burned up all the synagogues of God in the land.
8Jie manė savo širdyse: “Sunaikinsime viską!” Jie sudegino visas Dievo sueigos vietas krašte.
9We see not our signs: There is no more any prophet; Neither is there among us any that knoweth how long.
9Mes nebeturime savo ženklų, nebėra daugiau jokio pranašo; nė vienas nežinome, ar ilgai taip bus.
10How long, O God, shall the adversary reproach? Shall the enemy blaspheme thy name for ever?
10Dieve, ar ilgai prispaudėjas tyčiosis? Ar priešas niekins Tavo vardą per amžius?
11Why drawest thou back thy hand, even thy right hand? [Pluck it] out of thy bosom [and] consume [them].
11Kodėl atitrauki savo ranką ir dešinę paslepi antyje?
12Yet God is my King of old, Working salvation in the midst of the earth.
12Tačiau Dievas yra mano Karalius nuo seno; Jis gelbsti žemės viduryje.
13Thou didst divide the sea by thy strength: Thou brakest the heads of the sea-monsters in the waters.
13Tu jūrą savo galybe perskyrei, sutrupinai vandenyje slibinams galvas.
14Thou brakest the heads of leviathan in pieces; Thou gavest him to be food to the people inhabiting the wilderness.
14Tu sudaužei galvas leviatano, davei jį visą suėsti dykumos gyventojams.
15Thou didst cleave fountain and flood: Thou driedst up mighty rivers.
15Tau paliepus ištrykšta šaltiniai ir sraunūs upeliai, o vandeningos upės išdžiūsta.
16The day is thine, the night also is thine: Thou hast prepared the light and the sun.
16Tavo yra diena ir naktis. Tu sukūrei šviesą ir saulę.
17Thou hast set all the borders of the earth: Thou hast made summer and winter.
17Tu nustatei žemės ribas, Tu padarei vasarą ir žiemą.
18Remember this, that the enemy hath reproached, O Jehovah, And that a foolish people hath blasphemed thy name.
18Atsimink, Viešpatie, kad priešas tyčiojasi ir kvailiai niekina Tavąjį vardą.
19Oh deliver not the soul of thy turtle-dove unto the wild beast: Forget not the life of thy poor for ever.
19Neatiduok savo balandėlio gyvybės žvėrims ir nepamiršk amžinai vargšų susirinkimo.
20Have respect unto the covenant; For the dark places of the earth are full of the habitations of violence.
20Pažvelk į savo sandorą; juk visi žemės tamsūs kampai yra gausūs smurto!
21Oh let not the oppressed return ashamed: Let the poor and needy praise thy name.
21Nepalik prispaustųjų gėdingai trauktis! Vargšai ir skurdžiai tegiria Tavąjį vardą!
22Arise, O God, plead thine own cause: Remember how the foolish man reproacheth thee all the day.
22Pakilk, Dieve, ir gink savo bylą! Prisimink, kaip kvailiai tyčiojasi iš Tavęs kasdien!
23Forget not the voice of thine adversaries: The tumult of those that rise up against thee ascendeth continually.
23Nepamiršk savo priešų riksmo, prieš Tave nuolat sukylančiųjų triukšmo!