1Kad mi je duši život omrznuo, nek' mi tužaljka poteče slobodno, zborit ću u gorčini duše svoje.
1“Mano siela pavargo nuo gyvenimo, tad skųsiuos atvirai, kalbėsiu iš sielos kartėlio.
2Reću ću Bogu: Nemoj me osudit! Kaži mi zašto se na me obaraš.
2Sakysiu Dievui: ‘Nepasmauk manęs, parodyk man, kodėl su manimi kovoji.
3TÓa što od toga imaš da me tlačiš, da djelo ruku svojih zabacuješ, da pomažeš namjerama opakih?
3Ar Tau gera prispausti ir paniekinti savo rankų darbą, ir šviesti nedorėlių pasitarime?
4Jesu li u tebe oči tjelesne? Zar ti vidiš kao što čovjek vidi?
4Ar Tavo akys kūniškos, ar matai taip, kaip žmogus?
5Zar su ti dani k'o dani smrtnika a kao ljudski vijek tvoje godine?
5Ar Tavo dienos kaip žmogaus dienos ir Tavo metai kaip žmonių laikas,
6Zbog čega krivnju moju istražuješ i grijehe moje hoćeš razotkriti,
6kad ieškai mano kaltės ir teiraujiesi mano nuodėmių,
7kad znadeš dobro da sam nedužan, da ruci tvojoj izmaknut ne mogu?
7nors žinai, kad nesu nedorėlis? Nėra nė vieno, kuris mane išgelbėtų iš Tavo rankų.
8Tvoje me ruke sazdaše, stvoriše, zašto da me sada opet raščiniš!
8Tavo rankos padarė mane, o dabar nori mane sunaikinti.
9Sjeti se, k'o glinu si me sazdao i u prah ćeš me ponovo vratiti.
9Atsimink, kad mane iš molio padarei ir vėl į dulkes paversi.
10Nisi li mene k'o mlijeko ulio i učinio da se k'o sir zgrušam?
10Kaip pieną mane išliejai ir kaip sūrį suspaudei.
11Kožom si me i mesom odjenuo, kostima si me spleo i žilama.
11Tu apvilkai mane kūnu ir oda, kaulais ir gyslomis sutvirtinai mane.
12S milošću si mi život darovao, brižljivo si nad mojim bdio dahom.
12Gyvybę ir palankumą man suteikei, Tavo aplankymas saugojo mano dvasią.
13Al' u svom srcu ovo si sakrio, znam da je tvoja to bila namjera:
13Visa tai paslėpei savo širdyje; žinau, kad tai yra su Tavimi.
14da paziš budno hoću li zgriješiti i da mi grijeh ne prođe nekažnjeno.
14Jeigu nusidedu, Tu pastebi tai ir mano kalčių neatleidi.
15Ako sam grešan, onda teško meni, ako li sam prav, glavu ne smijem dići - shrvan sramotom, nesrećom napojen!
15Jei aš nedorėlis, vargas man! O jei aš ir teisus, negaliu pakelti galvos, nes esu pilnas gėdos. Pažiūrėk į mano vargą,
16Ispravim li se, k'o lav me nagoniš, snagu svoju okušavaš na meni,
16nes jis didėja. Kaip liūtas mane medžioji ir pasirodai baisingas prieš mane.
17optužbe nove na mene podižeš, jarošću većom na mene usplamtiš i sa svježim se četama obaraš.
17Tu pastatai naujus liudytojus prieš mane ir daugini savo pasipiktinimą; permainos ir karai kyla prieš mane.
18Iz utrobe što si me izvukao? O, što ne umrijeh: vidjeli me ne bi,
18Kodėl leidai man gimti? O kad būčiau miręs ir niekas nebūtų manęs matęs.
19bio bih k'o da me ni bilo nije, iz utrobe u grob bi me stavili.
19Aš būčiau tarsi nebuvęs ir iš įsčių būčiau nuneštas į kapą.
20Mog su života dani tako kratki! Pusti me da se još malo veselim
20Mano gyvenimo dienų mažai; palik mane, kad nors kiek atsikvėpčiau,
21prije nego ću na put bez povratka, u zemlju tame, zemlju sjene smrtne,
21prieš išeidamas ten, iš kur negrįžta, į tamsos šalį ir mirties šešėlį.
22u zemlju tmine guste i meteža, gdje je svjetlost slična noći najcrnjoj."
22Į gūdžios tamsos šalį, kur mirties šešėlis, kur nėra skirtumo tarp šviesos ir tamsos’ ”.