1Job progovori i reče:
1Jobas atsakydamas tarė:
2"Zaista, dobro ja znadem da je tako: kako da pred Bogom čovjek ima pravo?
2“Tikrai žinau, kad taip yra. Bet kaip žmogus gali būti teisus prieš Dievą?
3Ako bi se tkogod htio prÓeti s njime, odvratio mu ne bi ni jednom od tisuću.
3Jei jis ginčytųsi su Juo, negalėtų Jam atsakyti nė į vieną iš tūkstančio.
4Srcem on je mudar, a snagom svesilan, i tko bi se njemu nekažnjeno opro?
4Jis išmintingas širdyje ir galingas jėga. Kas, užsikietinęs prieš Jį, turėjo sėkmę?
5On brda premješta, a ona to ne znaju, u jarosti svojoj on ih preokreće.
5Jis perkelia kalnus nepastebimai, rūstaudamas juos sunaikina.
6Pokreće on zemlju sa njezina mjesta, iz temelja njene potresa stupove.
6Jis sudrebina žemę ir supurto jos stulpus.
7Kad zaprijeti suncu, ono se ne rađa, on pečatom svojim i zvijezde pečati.
7Jis įsako saulei, ir ji nepateka, ir žvaigždes užantspauduoja.
8Jedini on je nebesa razapeo i pučinom morskom samo on hodao.
8Jis vienas ištiesė dangus ir žingsniuoja jūros bangomis.
9Stvorio je Medvjede i Oriona, Vlašiće i zvijezđa na južnome nebu.
9Jis padarė Grįžulo ratus, Orioną ir Sietyną bei Pietų skliauto žvaigždynus.
10Tvorac on je djela silnih, nepojmljivih čudesa koja se izbrojit' ne mogu.
10Jis padaro didelių, mums nesuvokiamų dalykų ir nesuskaičiuojamų stebuklų.
11Ide pored mene, a ja ga ne vidim; evo, on prolazi - ja ga ne opažam.
11Štai Jis praeina pro mane, bet aš Jo nepastebiu; Jis eina tolyn, o aš Jo nematau.
12Ugrabi li što, tko će mu to priječit, i tko ga pitat smije: 'Što si učinio?'
12Jei Jis atims, kas sutrukdys Jam ir paklaus: ‘Ką Tu darai?’
13Bog silni srdžbu svoju ne opoziva: pred njim poniču saveznici Rahaba.
13Jei Dievas nesulaikys savo rūstybės, išdidūs padėjėjai nusilenks prieš Jį.
14Pa kako onda da njemu odgovorim, koju riječ da protiv njega izaberem?
14Kaip tad aš galėčiau Jam pasiteisinti ir parinkti tinkamus žodžius?
15I da sam u pravu, odvratio ne bih, u suca svojega milost bih molio.
15Jei aš ir būčiau teisus, negalėčiau atsakyti Jam, bet turėčiau maldauti savo Teisėją.
16A kad bi se na zov moj i odazvao, vjerovao ne bih da on glas moj sluša.
16Jei aš šaukčiausi ir Jis atsakytų man, nepatikėčiau, kad Jis manęs klauso.
17Jer, za dlaku jednu on mene satire, bez razloga moje rane umnožava.
17Jis viesulu palaužia mane ir daugina mano žaizdas be priežasties;
18Ni časa jednoga predahnut' mi ne da, nego mene svakom gorčinom napaja!
18Jis neleidžia man atsikvėpti, bet pripildo mane kartybių.
19Ako je na snagu - tÓa on je najjači! Ako je na pravdu - tko će njega na sud?
19Jei kalbėčiau apie jėgą, Jis stiprus! O jei apie teismą, kas paskirs man laiką bylinėtis?
20Da sam i prav, usta bi me osudila, da sam i nevin, zlim bi me proglasila.
20Jei teisinčiau save, mano paties žodžiai pasmerktų mane; jei būčiau nekaltas, jie mane kaltintų.
21A jesam li nevin? Ni sam ne znam više, moj je život meni sasvim omrzao!
21Aš esu nekaltas. Bet nebenoriu pažinti savo sielos ir niekinu savo gyvybę.
22Jer, to je svejedno; i zato ja kažem: nevina i grešnika on dokončava.
22Nėra jokio skirtumo. Todėl sakau: ‘Jis sunaikina kaltą ir nekaltą’.
23I bič smrtni kad bi odjednom ubijo ... ali on se ruga nevolji nevinih.
23Jei netikėta nelaimė pražudo, Jis juokiasi iš nekaltųjų išmėginimų.
24U zemlji predanoj u šake zlikovaca, on oči sucima njezinim zastire. Ako on to nije, tko je drugi onda?
24Žemė atiduota nedorėliams, Jis uždengia teisėjų veidus. Kas gi visa tai daro, ar ne Jis?
25Od skoroteče su brži moji dani, bježe daleko, nigdje dobra ne videć.'
25Mano dienos greitesnės už pasiuntinį; jos nubėgo, nematę nieko gero.
26K'o čamci od rogoza hitro promiču, k'o orao na plijen kada se zaleti.
26Jos pralėkė kaip greiti laivai, kaip erelis, puoląs grobį.
27Kažem li: zaboravit ću jadikovku, razvedrit ću lice i veseo biti,
27Jei sakyčiau: ‘Aš pamiršiu savo skundą, paliksiu savo sunkumą ir paguosiu save’,
28od mojih me muka groza obuzima, jer znadem da me ti ne držiš nevinim.
28tai bijausi visų savo kančių, žinodamas, kad Tu manęs nelaikysi nekaltu.
29Ako li sam grešan, tÓa čemu onda da zalud mučim sebe.
29Jei aš esu nedorėlis, tai kam veltui stengtis?
30Kad bih i sniježnicom sebe ja isprao, kad bih i lugom ruke svoje umio,
30Jei nusiprausčiau sniego vandeniu ir kaip niekada švariai nusiplaučiau rankas,
31u veću bi me nečist opet gurnuo, i moje bi me se gnušale haljine!
31Tu vis tiek įstumtum mane į purvą, ir mano rūbai baisėtųsi manimi.
32Nije čovjek k'o ja da se s njime pravdam i na sud da idem s njim se parničiti.
32Jis nėra žmogus kaip aš, kad Jam galėčiau atsakyti ir abu galėtumėme stoti į teismą.
33Niti kakva suca ima među nama da ruke svoje stavi na nas dvojicu,
33Tarp mūsų nėra tarpininko, kuris galėtų uždėti ant mūsų rankas.
34da šibu njegovu od mene odmakne, da užas njegov mene više ne plaši!
34O kad Jis patrauktų nuo manęs savo lazdą ir manęs nebegąsdintų.
35Govorit ću ipak bez ikakva straha, jer ja nisam takav u svojim očima!
35Tada kalbėčiau nebijodamas Jo, bet dabar taip nėra”.