1Očima svojim sve to ja vidjeh, ušima svojim čuh i razumjeh.
1“Mano akys viską matė, ausys girdėjo ir suprato.
2Sve što vi znate znadem to i ja, ni u čemu od vas gori nisam.
2Kiek jūs žinote, tiek ir aš žinau, aš nesu menkesnis už jus.
3Zato, zborit' moram sa Svesilnim, pred Bogom svoj razlog izložiti.
3Norėčiau kalbėti su Visagaliu ir ginčytis su Dievu.
4Jer, kovači laži vi ste pravi, i svi ste vi zaludni liječnici!
4Jūs esate melo kalviai, niekam tikę gydytojai.
5Kada biste bar znali šutjeti, mudrost biste svoju pokazali!
5Jei jūs tylėtumėte, tuo parodytumėte savo išmintį.
6Dokaze mi ipak poslušajte, razlog mojih usana počujte.
6Pasiklausykite mano svarstymų, įsidėmėkite mano kalbą.
7Zar zbog Boga govorite laži, zar zbog njega riječi te prijevarne?
7Ar kalbėsite nedorai už Dievą ir sakysite melą už Jį?
8Zar biste pristrano branit' htjeli Boga, zar biste mu htjeli biti odvjetnici?
8Ar, būdami šališki, norite Dievą ginti?
9Zar bi dobro bilo da vas on ispita? Zar biste ga obmanuli k'o čovjeka?
9Ar bus gerai, kai Jis jus ištirs? Ar pasijuoksite iš Dievo kaip iš žmogaus?
10Kaznom preteškom on bi vas pokarao poradi potajne vaše pristranosti.
10Jis jus tikrai sudraus, jei būsite užslėpę šališkumą.
11Zar vas veličanstvo njegovo ne plaši i zar vas od njega užas ne spopada?
11Ar Jo didybė jūsų negąsdins? Ar Jo baimė neapims jūsų?
12Razlozi su vam od pepela izreke, obrana je vaša obrana od blata.
12Jūsų kalbos tarsi pelenai, o jūsų kūnai kaip molis.
13Umuknite sada! Dajte da govorim, pa neka me poslije snađe što mu drago.
13Nutilkite ir leiskite man kalbėti, kas man bebūtų.
14Zar da meso svoje sam kidam zubima? Da svojom rukom život upropašćujem?
14Kam aš draskau dantimis savo kūną ir nešioju savo sielą savo rankose?
15On me ubit' može: nade druge nemam već da pred njim svoje držanje opravdam.
15Jei Jis mane ir nužudys, aš Juo pasitikėsiu ir išlaikysiu savo kelius Jo akivaizdoje.
16I to je već zalog mojega spasenja, jer bezbožnik preda nj ne može stupiti.
16Jis bus mano išgelbėjimas, nes veidmainis nepasirodys Dievo akivaizdoje.
17Pažljivo mi riječi poslušajte, nek' vam prodre u uši besjeda.
17Atidžiai klausykite mano kalbos ir savo ausimis išgirskite mano pasiteisinimą.
18Gle: ja sam pripremio parnicu, jer u svoje sam pravo uvjeren.
18Štai aš iškėliau savo bylą, nes žinau, kad būsiu išteisintas.
19Tko se sa mnom hoće parničiti? - Umuknut ću potom te izdahnut'.
19Kas galėtų mane kaltinti? Jei aš nutilčiau, atiduočiau savo dvasią.
20Dvije mi molbe samo ne uskrati da se od tvog lica ne sakrivam:
20Nedaryk man dviejų dalykų, tada nesislėpsiu nuo Tavęs:
21digni s mene tešku svoju ruku i užasom svojim ne straši me.
21atitrauk nuo manęs savo ranką ir negąsdink manęs.
22Tada me pitaj, a ja ću odgovarat'; ili ja da pitam, ti da odgovaraš.
22Tada Tu šauksi, ir aš atsiliepsiu; arba leisk man kalbėti ir atsakyk man.
23Koliko počinih prijestupa i grijeha? Prekršaj mi moj pokaži i krivicu.
23Kiek nusikaltimų ir nuodėmių padariau? Parodyk man mano kaltes ir nuodėmes.
24Zašto lice svoje kriješ sad od mene, zašto u meni vidiš neprijatelja?
24Kodėl slepi savo veidą ir mane laikai priešu?
25Zašto strahom mučiš list vjetrom progonjen, zašto se na suhu obaraš slamčicu?
25Kodėl rodai savo jėgą prieš vėjo blaškomą lapą ir persekioji sausą šiaudą?
26O ti, koji mi gorke pišeš presude i teretiš mene grijesima mladosti,
26Tu rašai prieš mane karčius dalykus ir baudi už jaunystės nuodėmes;
27koji si mi noge u klade sapeo i koji bdiš nad svakim mojim korakom i tragove stopa mojih ispituješ!
27Tu įtveri mano kojas į šiekštą ir seki visus mano žingsnius ir takus.
28Život mi se k'o trulo drvo raspada, k'o haljina što je moljci izjedaju!
28Esu sunaikintas kaip puvėsis, kaip drabužis, suėstas kandžių”.