1Čovjek koga je žena rodila kratka je vijeka i pun nevolja.
1“Žmogus, gimęs iš moters, gyvena trumpai, bet daug vargsta.
2K'o cvijet je nikao i vene već, poput sjene bježi ne zastajuć'.
2Jis kaip gėlė auga ir nuvysta. Jis dingsta kaip šešėlis ir nepasilieka.
3Na takva, zar, ti oči otvaraš i preda se na sud ga izvodiš?
3Ar Tu atversi savo akis į tokį ir nusivesi mane į teismą su savimi?
4Tko će čisto izvuć' iz nečista? Nitko!
4Kas gali iš netyro padaryti tyrą? Niekas!
5Pa kad su njegovi dani odbrojeni, kad mu broj mjeseci o tebi ovisi, kad mu granicu stavljaš neprijelaznu,
5Jo dienos yra tiksliai nustatytos ir mėnesiai suskaičiuoti. Tu nustatai jam ribą, ir jis jos neperžengs.
6skini s njega pogled da počinut' može, poput najamnika da svoj dan uživa.
6Atsitrauk nuo jo, kad jis pailsėtų, kol kaip samdinys sulauks savo dienos.
7TÓa ni drvu nije nada sva propala, posječeno, ono opet prozeleni i mladice nove iz njega izbiju.
7Medžiui yra viltis, kad ir nukirstas atžels ir iš kelmo išaugs atžalos.
8Ako mu korijen i ostari u zemlji, ako mu se panj i sasuši u prahu,
8Nors žemėje jo šaknys pasensta ir jo kelmas apmiršta dulkėse,
9oćutjevši vodu, ono će propupat' i pustiti grane kao stablo novo.
9bet, gavęs vandens, jis atželia, krauna pumpurus ir išleidžia šakeles kaip jaunas augalas.
10Al' kad čovjek umre, ostaje pokošen, kad smrtnik izdahne, gdje li je on tada?
10O žmogus miršta, ir nebėra jo; atiduoda žmogus savo dvasią, kur jis yra?
11Može sva voda iz mora ispariti i presahnut' rijeke, isušit posvema',
11Kaip vanduo išgaruoja iš jūrų, upės nusenka ir išdžiūsta,
12al' čovjek kad legne, ne ustaje više, dok nebesa bude, neće se podići, od sna se svojega probuditi neće.
12taip žmogus atsigula ir nebeatsikelia. Kol dangūs pasibaigs, jis neatsibus; niekas jo nepažadins iš miego.
13O, kad bi me htio skriti u Šeolu, zakloniti me dok srdžba ti ne mine, dÓati mi rok kad ćeš me se spomenuti,
13O kad paslėptum mane kape ir laikytum paslėpęs, kol praeis Tavo rūstybė; nustatytam laikui praėjus, vėl mane atsimintum.
14- jer, kad umre čovjek, zar uskrsnut' može? - čekao bih te sve dane vojske svoje dok ne bi došao da mi smjenu dadeš.
14Ar miręs žmogus prisikels? Per visas man skirtas dienas aš lauksiu permainos.
15Zvao bi me, a ja bih se odazvao: zaželio si se djela svojih ruku.
15Tu šauksi, ir aš atsiliepsiu; Tu ilgėsiesi savo rankų kūrinio.
16A sad nad svakim mojim vrebaš korakom, nijednog mi grijeha nećeš oprostiti,
16Tu skaičiuoji mano žingsnius, bet neįskaityk mano nuodėmės.
17u vreći si prijestup moj zapečatio i krivicu moju svu si zapisao.
17Mano nusikaltimas paslėptas maišelyje ir mano kaltė užrišta.
18Vaj! K'o što se jednom uruši planina, k'o što se hridina s mjesta svog odvali,
18Kaip kalnas krisdamas subyra ir uola pajuda iš savo vietos,
19k'o što voda kamen s vremenom istroši, a pljusak bujicom zemlju svu sapere, tako uništavaš nadu u čovjeku.
19kaip vanduo nuneša akmenis ir liūtys nuplauna dirvožemį, taip Tu sunaikini žmogaus viltį.
20Oborio si ga - on ode za svagda, nagrđena lica, otjeran, odbačen.
20Tu nugali jį nuolat, ir jo nebelieka, Tu pakeiti jo veidą ir pavarai jį.
21Djecu mu poštuju - o tom ništa ne zna; ako su prezrena - o tom ne razmišlja.
21Jei jo sūnūs gerbiami, jis nežino; jei jie niekinami, jis nepastebi.
22On jedino pati zbog svojega tijela, on jedino tuži zbog svojeg života."
22Jis jaučia savo kūno skausmus, ir jo siela kenčia”.