1Job progovori i reče:
1Jobas atsakydamas tarė:
2"Koliko se takvih naslušah besjeda, kako ste mi svi vi mučni tješioci!
2“Tokių kalbų aš jau daug girdėjau. Netikę guodėjai jūs visi.
3Ima li kraja tim riječima ispraznim? Što te goni da mi tako odgovaraš?
3Kada pasibaigs tuščios kalbos? Kas verčia tave man atsakyti?
4I ja bih mogao k'o vi govoriti da vam je duša na mjestu duše moje; i ja bih vas mog'o zasuti riječima i nad sudbom vašom tako kimat' glavom;
4Ir aš galėčiau taip kalbėti, jei jūs būtumėte mano vietoje. Aš galėčiau užversti jus žodžiais ir kraipyti galvą prieš jus.
5i ja bih mogao ustima vas hrabrit', i ne bih žalio trud svojih usana.
5Tačiau aš stiprinčiau jus savo burna ir savo lūpų paguoda lengvinčiau jūsų kančią.
6Al' ako govorim, patnja se ne blaži, ako li zašutim, zar će me minuti?
6Jei kalbu, mano skausmas nesumažėja; jei tyliu, man nelengviau.
7Zlopakost me sada shrvala posvema, čitava se rulja oborila na me.
7Bet dabar Jis vargina mane; Tu sunaikinai visą mano šeimą.
8Ustao je proti meni da svjedoči i u lice mi se baca klevetama.
8Tu pripildei mane raukšlių, kurios liudija prieš mane, mano liesumas pakyla manyje liudyti man į veidą.
9Jarošću me svojom razdire i goni, škrgućuć' zubima obara se na me. Moji protivnici sijeku me očima,
9Jis savo rūstybe parbloškė mane ir griežia dantimis prieš mane. Mano priešo akys įsmeigtos į mane.
10prijeteći, na mene usta razvaljuju, po obrazima me sramotno ćuškaju, u čoporu svi tad navaljuju na me.
10Jie atvėrė prieš mane savo burnas, plūsdami smogia man į veidą, jie susirinko prieš mane.
11Da, zloćudnicima Bog me predao, u ruke opakih on me izručio.
11Dievas atidavė mane bedieviams, perdavė į nedorėlių rankas.
12Mirno življah dok On ne zadrma mnome, za šiju me ščepa da bi me slomio.
12Aš gyvenau ramiai, bet Jis supurtė mane; nutvėręs už sprando, sutraiškė mane ir pastatė sau taikiniu.
13Uze me za biljeg i strijelama osu, nemilosrdno mi bubrege probode i mojom žuči zemlju žednu natopi.
13Jo šauliai apsupo mane ir be pasigailėjimo perveria mano inkstus, išlieja mano tulžį.
14Na tijelu mi ranu do rane otvara, kao bijesan ratnik nasrće na mene.
14Jis daro man žaizdą po žaizdos, puola mane kaip milžinas.
15Tijelo sam golo u kostrijet zašio, zario sam čelo svoje u prašinu.
15Aš savo kūną apdengiau ašutine; savo ragą paslėpiau dulkėse.
16Zapalilo mi se sve lice od suza, sjena tamna preko vjeđa mi je pala.
16Mano veidas ištino nuo ašarų, mano akysmirties šešėlis,
17A nema nasilja na rukama mojim, molitva je moja bila uvijek čista.
17nors mano rankose nėra neteisybės; mano malda yra tyra.
18O zemljo, krvi moje nemoj sakriti i kriku mom ne daj nigdje da počine.
18Žeme, neuždenk mano kraujo, ir mano šauksmas tegul nenutyla.
19Odsad na nebu imam ja svjedoka, u visini gore moj stoji branitelj.
19Štai dabar mano liudytojas yra danguje, Tas, kuris pažįsta mane, yra aukštybėse.
20Moja vika moj je odvjetnik kod Boga dok se ispred njega suze moje liju:
20Mano draugai tyčiojasi iš manęs, tačiau Dievas mato mano ašaras.
21o, da me obrani u parbi mojoj s Bogom ko što smrtnik brani svojega bližnjega.
21O kad kas galėtų apginti žmogų prieš Dievą, kaip žmogus apgina savo artimą.
22No životu mom su odbrojena ljeta, na put bez povratka meni je krenuti.
22Po kelerių metų aš nueisiu tuo keliu, kuriuo nebegrįžtama”.