¹Job nastavi svoju besjedu i reče:

¹Jobas tęsė savo palyginimą:

²"O, da mi je prošle proživjet' mjesece, dane one kad je Bog nada mnom bdio,

²“O kad aš būčiau kaip anksčiau, kaip tomis dienomis, kai Dievas mane saugojo.

³kad mi je nad glavom njegov sjao žižak a kroz mrak me svjetlo njegovo vodilo,

³Kai Jo žiburys švietė virš mano galvos ir prie Jo šviesos vaikščiojau tamsumoje,

⁴kao u dane mojih zrelih jeseni kad s mojim stanom Bog prijateljevaše,

⁴kai mano jaunystės dienomis Dievo paslaptis buvo virš mano palapinės.

⁵kada uz mene još bijaše Svesilni i moji me okruživahu dječaci,

⁵Kai Visagalis dar buvo su manimi ir mano vaikai buvo šalia manęs,

⁶kada mi se noge u mlijeku kupahu, a potokom ulja ključaše mi kamen!

⁶kai ploviau kojas piene ir uolos liejo man aliejaus upes.

⁷Kada sam na vrata gradska izlazio i svoju stolicu postavljao na trg,

⁷Kai išeidavau prie miesto vartų, kai aikštėje paruošdavau sau vietą,

⁸vidjevši me, sklanjali bi se mladići, starci bi ustavši stojeći ostali.

⁸jaunuoliai, mane pamatę, slėpdavosi, o seniai atsikėlę stovėdavo,

⁹Razgovor bi prekidali uglednici i usta bi svoja rukom zatvarali.

⁹kunigaikščiai liaudavosi kalbėję ir užsidengdavo ranka savo burnas.

¹⁰Glavarima glas bi sasvim utihnuo, za nepce bi im se zalijepio jezik.

¹⁰Net kilmingieji nutildavo, ir jų liežuvis prilipdavo prie gomurio.

¹¹Tko god me slušao, blaženim me zvao, hvalilo me oko kad bi me vidjelo.

¹¹Kas mane matė ir girdėjo, kalbėjo gera apie mane ir man pritarė,

¹²Jer, izbavljah bijednog kada je kukao i sirotu ostavljenu bez pomoći.

¹²nes aš išgelbėjau vargšą, prašantį pagalbos, ir našlaitį, kuris neturėjo kas jam padėtų.

¹³Na meni bješe blagoslov izgubljenih, srcu udovice ja veselje vraćah.

¹³To, kuris būtų pražuvęs, palaiminimas pasiekė mane, ir aš suteikdavau džiaugsmo našlės širdžiai.

¹⁴Pravdom se ja kao haljinom odjenuh, nepristranost bje mi plaštem i povezom.

¹⁴Teisumas man buvo rūbas, o teisingumas­apsiaustas ir vainikas galvai.

¹⁵Bjeh oči slijepcu i bjeh noge bogalju,

¹⁵Aš buvau akys aklam ir kojos raišam.

¹⁶otac ubogima, zastupnik strancima.

¹⁶Aš buvau tėvas beturčiams ir ištirdavau bylą, kurios nežinodavau.

¹⁷Kršio sam zube čovjeku opaku, plijen sam čupao iz njegovih čeljusti.

¹⁷Aš sulaužydavau nedorėlio žandikaulius ir iš jo dantų išplėšdavau grobį.

¹⁸Govorah: 'U svom ću izdahnuti gnijezdu, k'o palma, bezbrojne proživjevši dane.'

¹⁸Tuomet sakiau: ‘Mirsiu savo lizde, o mano dienų bus kaip smėlio.

¹⁹Korijenje se moje sve do vode pruža, na granama mojim odmara se rosa.

¹⁹Mano šaknys įleistos prie vandens, ir rasa vilgo mano šakas.

²⁰Pomlađivat će se svagda slava moja i luk će mi se obnavljati u ruci.'

²⁰Mano garbė nesensta ir lankas mano rankoje tvirtėja’.

²¹Slušali su željno što ću im kazati i šutjeli da od mene savjet čuju.

²¹Žmonės klausė manęs ir laukdavo tylėdami mano patarimo.

²²Na riječi mi ne bi ništa dometali i besjede su mi daždile po njima.

²²Po mano žodžių jie nebekalbėdavo, mano kalba krisdavo ant jų.

²³Za mnom žudjeli su oni k'o za kišom, otvarali usta k'o za pljuskom ljetnim.

²³Jie laukdavo manęs kaip lietaus, plačiai išsižiodavo kaip per vėlyvąjį lietų.

²⁴Osmijeh moj bijaše njima ohrabrenje; pazili su na vedrinu moga lica.

²⁴Jei šypsodavausi jiems, jie netikėdavo, mano veido šviesos jie netemdydavo.

²⁵Njima ja sam izabirao putove, kao poglavar ja sam ih predvodio, kao kralj među svojim kad je četama kao onaj koji tješi ojađene.

²⁵Aš parinkdavau jiems kelius ir sėdėjau garbingiausioje vietoje kaip karalius tarp kariuomenės, kaip verkiančiųjų guodėjas”.