1"A sada, gle, podruguju se mnome ljudi po ljetima mlađi od mene kojih oce ne bih bio metnuo ni s ovčarskim psima stada svojega.
1“Dabar juokiasi iš manęs jaunesni už mane, kurių tėvų nebūčiau laikęs prie savo avių bandos šunų.
2Ta što će mi jakost ruku njihovih kad im muževna ponestane snaga ispijena glađu i oskudicom.
2Kurių rankų stiprumas neturėjo vertės man, jie nesulaukė senatvės.
3Glodali su u pustinji korijenje i čestar opustjelih ruševina.
3Dėl neturto ir bado visai nusilpę, jie bėgdavo į dykumą, tuščią ir apleistą.
4Lobodu su i s grmlja lišće brali, kao kruh jeli korijenje žukino.
4Jie raudavo dilgėles iš pakrūmių ir kadagių šaknys buvo jų maistas.
5Od društva ljudskog oni su prognani, za njima viču k'o za lopovima.
5Jie būdavo varomi iš bendruomenės su triukšmu kaip vagys.
6Živjeli su po strašnim jarugama, po spiljama i u raspuklinama.
6Jie gyveno kalnų pašlaitėse, žemės olose ir ant uolų,
7Urlik im se iz šikarja dizao; po trnjacima ležahu stisnuti.
7rinkdavosi tarp erškėčių ir šūkaudavo krūmuose.
8Sinovi bezvrijednih, soj bezimenih, bičevima su iz zemlje prognani.
8Kvailių ir netikėlių vaikai, kuriuos iš krašto išveja.
9Rugalicom sam postao takvima i njima sada služim kao priča!
9O dabar tapau priežodis jų dainose,
10Gnušaju me se i bježe od mene, ne ustežu se pljunut' mi u lice.
10jie bjaurisi manimi, traukiasi nuo manęs ir nesidrovi spjauti man į veidą.
11I jer On luk mi slomi i satrije me, iz usta svojih izbaciše uzdu.
11Kadangi Jis atleido savo templę ir ištiko mane, jie taip pat nebesivaržo mano akivaizdoje.
12S desne moje strane rulja ustaje, noge moje u bijeg oni tjeraju, put propasti prema meni nasiplju.
12Man iš dešinės pakyla gauja, stumia mane nuo kelio ir siekia mane sunaikinti.
13Stazu mi ruše da bi me satrli, napadaju i ne brani im nitko,
13Jie išardo mano taką, apsunkina mano nelaimę, jie neturi pagalbininko.
14prolomom oni širokim naviru i kotrljaju se poput oluje.
14Lyg pro plačią spragą įsiveržę, jie neša man pražūtį.
15Strahote sve se okreću na mene, mojeg ugleda kao vjetra nesta, poput oblaka iščeznu spasenje.
15Mane apėmė baimė; jie persekiojo mano sielą kaip vėjas, ir mano laimė praeina kaip debesis.
16Duša se moja rasipa u meni, dani nevolje na me se srušili.
16Dabar mano siela suvargusi ir mano dienos gausios kančių.
17Noću probada bolest kosti moje, ne počivaju boli što me glođu.
17Naktį man kaulus gelia ir skausmai nesiliauja.
18Muka mi je i halju nagrdila i stegla me k'o ovratnik odjeće.
18Daug jėgų reikia man, kad pasikeisčiau drabužį, jis varžo mane kaip rūbo apykaklė.
19U blato me je oborila dolje, gle, postao sam k'o prah i pepeo.
19Jis įmetė mane į purvą, tapau kaip dulkės ir pelenai.
20K Tebi vičem, al' Ti ne odgovaraš; pred Tobom stojim, al' Ti i ne mariš.
20Aš šaukiuosi Tavęs, bet Tu man neatsakai; stoviu, bet Tu nekreipi dėmesio į mane.
21Prema meni postao si okrutan; rukom preteškom na me se obaraš.
21Tu tapai man žiaurus, savo stipria ranka mane prislėgei.
22U vihor me dižeš, nosiš me njime, u vrtlogu me olujnom kovitlaš.
22Tu pakeli mane vėju ir blaškai, Tu išplėši mano nuosavybę.
23Da, znadem da si me smrti predao, saborištu zajedničkom svih živih.
23Aš žinau, kad nuvesi mane į mirtį, į namus, skirtus visiems gyviesiems.
24Al' ne pruža li ruku utopljenik, ne viče li kad padne u nevolju?
24Tačiau Jis neištiesia rankos į kapą, nors jie šaukia pražūdami.
25Ne zaplakah li nad nevoljnicima, ne sažalje mi duša siromaha?
25Ar aš neverkiau dėl kenčiančio, nesisielojau dėl vargšo?
26Sreći se nadah, a dođe nesreća; svjetlost čekah, a gle, zavi me tama.
26Aš ieškojau gerogavau pikta; laukiau šviesosatėjo tamsa.
27Utroba vri u meni bez prestanka, svaki dan nove patnje mi donosi.
27Mano viduriai virė ir neturėjo poilsio, pasitiko mane vargo dienos.
28Smrknut idem, al' nitko me ne tješi; ustajem u zboru - da bih kriknuo.
28Aš vaikštinėju gedėdamas, nematydamas saulės; stoviu susirinkime ir šaukiu.
29Sa šakalima sam se zbratimio i nojevima postao sam drugom.
29Aš tapau broliu šakalams ir draugu stručiams.
30Na meni sva je koža pocrnjela, i kosti mi je sažgala ognjica.
30Mano oda pajuodusi, mano kaulai dega nuo karščio.
31Tužaljka mi je ugodila harfu, svirala mi glas narikača ima.
31Mano arfa virto rauda, o mano fleitaverkiančiojo balsu”.