¹Sa svojim očima savez sam sklopio da pogledat neću nijednu djevicu.

¹“Pasižadėjau niekada geisdamas nežiūrėti į mergaitę.

²A što mi je Bog odozgo dosudio, kakva mi je baština od Svesilnoga?

²Kokia yra man Dievo skirta dalia? Ką paveldėsiu iš aukštybių nuo Visagalio?

³TÓa nije li nesreća za opakoga, a nevolja za one koji zlo čine?

³Ar žlugimas neskirtas nedorėliui ir pasmerkimas piktadariui?

⁴Ne proniče li on sve moje putove, ne prebraja li on sve moje korake?

⁴Jis juk mato visus mano kelius ir skaičiuoja mano žingsnius.

⁵Zar sam ikad u društvu laži hodio, zar mi je noga k prijevari hitjela?

⁵Ar aš kada vaikščiojau tuštybėje ir ar mano koja skubėjo į apgaulę?

⁶Nek' me na ispravnoj mjeri Bog izmjeri pa će uvidjeti neporočnost moju!

⁶Tegul pasveria mane teisingomis svarstyklėmis ir Dievas žinos mano nekaltumą.

⁷Ako mi je korak s puta kad zašao, ako mi se srce za okom povelo, ako mi je ljaga ruke okaljala,

⁷Jei mano žingsnis nukrypo nuo kelio, jei mano širdis sekė paskui akis, jei mano rankos nešvarios,

⁸neka drugi jede što sam posijao, neka sve moje iskorijene izdanke!

⁸tada, ką pasėsiu, tegul naudoja kiti ir mano palikuonys tebūna išrauti su šaknimis.

⁹Ako mi zavede srce žena neka, ako za vratima svog bližnjeg kad vrebah,

⁹Jei mano širdis geidė moters ir jei tykojau prie savo artimo durų,

¹⁰neka moja žena drugom mlin okreće, neka s drugim svoju podijeli postelju!

¹⁰tai mano žmona tegul mala kitam ir kitas tegul pasilenkia virš jos.

¹¹Djelo bestidno time bih počinio, zločin kojem pravda treba da presudi,

¹¹Tai begėdiškas nusikaltimas, kuris turi būti baudžiamas teismo;

¹²užego vatru što žeže do Propasti i što bi svu moju sažgala ljetinu.

¹²tai ugnis, naikinanti viską, kuri išrautų visas mano gėrybes.

¹³Ako kada prezreh pravo sluge svoga il' služavke, sa mnom kad su se parbili,

¹³Jei aš nepaisiau savo tarno ar tarnaitės teisių, kai jie ginčijosi su manimi,

¹⁴što ću učiniti kada Bog ustane? Što ću odvratit' kad račun zatraži?

¹⁴tai ką darysiu, kai Dievas pakils? Ką Jam atsakysiu, kai Jis aplankys mane?

¹⁵Zar nas oba on ne stvori u utrobi i jednako sazda u krilu majčinu?

¹⁵Ar ne Tas, kuris padarė mane įsčiose, padarė ir juos? Ar ne vienas sutvėrė mus įsčiose?

¹⁶Ogluših li se na molbe siromaha ili rasplakah oči udovičine?

¹⁶Ar aš neišpildžiau beturčio noro ir našlės prašymo?

¹⁷Jesam li kada sam svoj jeo zalogaj a da ga nisam sa sirotom dijelio?

¹⁷Ar aš vienas valgiau ir nedaviau našlaičiui?

¹⁸TÓa od mladosti k'o otac sam mu bio, vodio sam ga od krila materina!

¹⁸Nuo savo jaunystės aš auginau jį ir nuo savo gimimo padėdavau našlėms.

¹⁹Zar sam beskućnika vidio bez odjeće ili siromaha kog bez pokrivača

¹⁹Ar aš elgetai nedaviau drabužio ir beturčiui kuo apsikloti?

²⁰a da mu bedra ne blagosloviše mene kad se runom mojih ovaca ogrija?

²⁰Ar jis nelinkėjo man laimės, susišildęs mano avių vilnomis?

²¹Ako sam ruku na nevina podigao znajuć' da mi je na vratima branitelj,

²¹Jei pakėliau ranką prieš našlaitį, matydamas vartuose man pritariančius,

²²nek' se rame moje od pleća odvali i neka mi ruka od lakta otpadne!

²²tai tegul mano petys išnyra ir ranka tebūna sulaužyta.

²³Jer strahote Božje na mene bi pale, njegovu ne bih odolio veličanstvu.

²³Dievo bausmės aš bijojau ir Jo didybės akivaizdoje negalėčiau pakelti.

²⁴Zar sam u zlato pouzdanje stavio i rekao zlatu: 'Sigurnosti moja!'

²⁴Ar pasitikėjau auksu ir sakiau grynam auksui: ‘Tu mano viltis’?

²⁵Zar sam se veliku blagu radovao, bogatstvima koja su mi stekle ruke?

²⁵Ar džiaugiausi dideliais turtais, mano rankų sukauptais?

²⁶Zar se, gledajući sunce kako blista i kako mjesec sjajni nebom putuje,

²⁶Ar man žvelgiant į šviečiančią saulę ir į keliaujantį mėnulį,

²⁷moje srce dalo potajno zavesti da bih rukom njima poljubac poslao?

²⁷mano širdis buvo slapta suvedžiota, ar aš bučiavau savo ranką?

²⁸Grijeh bi to bio što za sudom vapije, jer Boga višnjega bih se odrekao.

²⁸Tai būtų nusikaltimas, už kurį reikėtų bausti teisme, nes būčiau išsigynęs Dievo, kuris yra aukštybėse.

²⁹Zar se obradovah nevolji dušmana i likovah kad ga je zlo zadesilo,

²⁹Ar aš džiaugiausi manęs nekenčiančio nelaime ir nesėkme?

³⁰ja koji ne dadoh griješiti jeziku, proklinjući ga i želeći da umre?

³⁰Aš neleidau savo lūpoms nusidėti, nelinkėjau prakeikimo jo sielai.

³¹Ne govorahu li ljudi mog šatora: 'TÓa koga nije on mesom nasitio'?

³¹Mano palapinės vyrai sakė: ‘Ar yra tokių, kurie būtų nepasisotinę jo maistu?’

³²Nikad nije stranac vani noćivao, putniku sam svoja otvarao vrata.

³²Gatvėje nenakvojo joks ateivis; keleiviui aš atidarydavau duris.

³³Zar sam grijehe svoje ljudima tajio, zar sam u grudima skrivao krivicu

³³Aš nedangsčiau savo nuodėmių kaip Adomas ir neslėpiau savo kalčių;

³⁴jer sam se plašio govorkanja mnoštva i strahovao od prezira plemenskog te sam mučao ne prelazeć' svoga praga?

³⁴nebijojau minios, artimųjų panieka nebaugino manęs, nesėdėjau savo namuose ir netylėjau.

³⁵O, kad bi koga bilo da mene sasluša! Posljednju sam svoju riječ ja izrekao: na Svesilnom je sad da mi odgovori! Nek' mi optužnicu napiše protivnik,

³⁵O kad nors kas išklausytų mane! Štai mano parašas. Visagalis teatsako man, mano priešas teparašo knygą.

³⁶i ja ću je nosit' na svome ramenu, čelo ću njome k'o krunom uresit'.

³⁶Tikrai ją ant pečių užsidėčiau arba kaip karūną ant savo galvos.

³⁷Dat ću mu račun o svojim koracima i poput kneza pred njega ću stupiti."

³⁷Aš skelbčiau Jam apie kiekvieną savo žingsnį, kaip kunigaikštis prie Jo ateičiau.

³⁸Ako je na me zemlja moja vikala, ako su s njom brazde njezine plakale;

³⁸Jei mano žemė šaukia prieš mane ir jos vagos skundžiasi,

³⁹ako sam plodove jeo ne plativši i ako sam joj ojadio ratare,

³⁹jei valgiau jos derlių neapmokėjęs ir jos darbininkams apsunkinau gyvenimą,

⁴⁰[40a] neka mjesto žita po njoj niče korov, a mjesto ječma nek' posvud kukolj raste! [40b] Konac riječi Jobovih.

⁴⁰tai kviečių vietoje tegul auga erškėčiai, o miežių vietoje­piktžolės”. Taip Jobas baigė savo kalbą.