1Tad prozbori Elifaz Temanac i reče:
1Temanas Elifazas atsakydamas tarė:
2"Možeš li podnijeti da ti progovorim? Ali tko se može uzdržat' od riječi!
2“Jei kalbėsime tau, gal tau ir nepatiks, tačiau kas gali susilaikyti nekalbėjęs?
3Eto, mnoge ljude ti si poučio, okrijepio si iznemogle mišice;
3Tu daugelį pamokei ir sustiprinai jų pailsusias rankas.
4riječju svojom klonule si pridizao, ojačavao si koljena klecava.
4Klumpantį tavo žodžiai palaikė, linkstančius jo kelius tu sutvirtinai.
5A kad tebe stiže, klonuo si duhom, na tebe kad pade, čitav si se smeo!
5Dabar tai užgriuvo tave, ir tu nusilpai; tai palietė tave, ir tu sunerimęs.
6Zar pobožnost tvoja nadu ti ne daje, neporočnost tvoja životu ufanje?
6Ar tai tavo baimė, pasitikėjimas, viltis ir tiesumas tavo kelių?
7TÓa sjeti se: nevin - propade li kada? Kada su zatrti bili pravednici?
7Pagalvok, kas, būdamas nekaltas, pražuvo? Ar teisusis buvo sunaikintas?
8Iz iskustva zborim: nesrećom tko ore i nevolju sije, nju će i požeti.
8Kiek esu matęs, kas aparė blogį ir pasėjo piktadarystes, tai ir nupjovė.
9Od daha Božjega oni pogibaju, na gnjevni mu disaj nestaju sa zemlje.
9Nuo Dievo pūstelėjimo jie žuvo; Jo rūstybės kvapas juos sunaikino.
10Rika lavlja, urlik leopardov krše se k'o zubi u lavića.
10Liūto riaumojimas ir piktos liūtės balsas nutildomi, jaunų liūtų dantys išdaužomi.
11Lav ugiba jer mu nesta plijena, rasuli se mladi lavičini.
11Senas liūtas žūva, neradęs grobio, ir liūtės jaunikliai išsisklaido.
12Tajna riječ se meni objavila, šapat njen je uho moje čulo.
12Paslaptis mane aplankė ir mano ausis ją nugirdo.
13Noću, kada snovi duh obuzmu i san dubok kad na ljude pada,
13Mąstant apie nakties regėjimus, kai gilus miegas buvo apėmęs žmones,
14strah i trepet mene su svladali, kosti moje žestoko se stresle.
14mane apėmė išgąstis ir drebėjimas, ir visi mano kaulai tirtėjo.
15Dah mi neki preko lica prođe, digoše se dlake na mom tijelu.
15Dvasia praėjo pro mano veidą, ir mano plaukai pasišiaušė.
16Stajao je netko - lica mu ne poznah - ali likom bješe pred očima mojim. Posvuda tišina; uto začuh šapat:
16Ji stovėjo, tačiau jos neatpažinau. Pavidalas buvo prieš mano akis; buvo tylu, ir aš išgirdau balsą:
17'Zar je smrtnik koji pred Bogom pravedan? Zar je čovjek čist pred svojim Stvoriteljem?
17‘Ar mirtingas žmogus gali būti teisesnis už Dievą? Ar jis gali būti tyresnis už savo Kūrėją?
18Ni slugama svojim više ne vjeruje, i anđele svoje za grijeh okrivljuje -
18Savo tarnais Jis nepasitiki ir mato angelų klaidas.
19kako ne bi onda goste stanova glinenih kojima je temelj u prahu zemaljskom. Gle, kao moljce njih sveudilj satiru:
19Juo labiau tie, kurie gyvena molio namuose, kurių pamataidulkės. Jie sunyks kandžių suėsti.
20od jutra do mraka u prah pretvore, nestaju zasvagda - nitko i ne vidi.
20Jie naikinami nuo ryto iki vakaro ir pražūna niekieno nepastebimi.
21Iščupan je kolčić njihova šatora, pogibaju skoro, mudrost ne spoznavši.'
21Argi jų didybė nepranyksta? Jie miršta tiesos nesuvokdami’ ”.