¹Nije l' vojska život čovjekov na zemlji? Ne provodi l' dane poput najamnika?

¹“Ar nėra žmogui skirto laiko žemėje? Ar jo dienos nėra kaip samdinio dienos?

²Kao što trudan rob za hladom žudi, poput nadničara štono plaću čeka,

²Kaip vergas trokšta pavėsio ir samdinys laukia algos,

³mjeseci jada tako me zapadoše i noći su mučne meni dosuđene.

³taip aš gavau tuštybės mėnesius ir vargo naktys skirtos man.

⁴Liježuć' mislim svagda: 'Kada ću ustati?' A dižuć se: 'Kada večer dočekati!' I tako se kinjim sve dok se ne smrkne.

⁴Kai atsigulu, galvoju: ‘Kada pasibaigs naktis ir aš atsikelsiu?’ Taip aš vargstu ir kenčiu iki aušros.

⁵PÓut moju crvi i blato odjenuše, koža na meni puca i raščinja se.

⁵Mano kūnas aplipęs kirmėlėmis ir purvais, mano oda sutrūkinėjusi ir susitraukusi.

⁶Dani moji brže od čunka prođoše, promakoše hitro bez ikakve nade.

⁶Mano dienos greitesnės už audėjo šaudyklę ir baigiasi neviltimi.

⁷Spomeni se: život moj je samo lahor i oči mi neće više vidjet' sreće!

⁷Atsimink, kad mano gyvenimas tėra vėjas; mano akys neberegės gero.

⁸Prijateljsko oko neće me gledati; pogled svoj u mene upro si te sahnem.

⁸Akys to, kuris mane matė, nebematys manęs; Tu žiūrėsi, bet manęs nebebus.

⁹Kao što se oblak gubi i raspline, tko u Šeol siđe, više ne izlazi.

⁹Kaip debesis nueina ir dingsta, taip nuėjęs į kapą nebesugrįžta.

¹⁰Domu svome natrag ne vraća se nikad, njegovo ga mjesto više ne poznaje.

¹⁰Jis nebegrįš į savo namus, jo vieta nebepažins jo.

¹¹Ustima ja svojim stoga branit' neću, u tjeskobi duha govorit ću sada, u gorčini duše ja ću zajecati.

¹¹Aš neužversiu savo burnos, kalbėsiu dvasios skausme, skųsiuos savo sielos kartume.

¹²Zar sam more ili neman morska, pa si stražu nada mnom stavio?

¹²Ar aš esu jūra, ar banginis, kad statai man sargybą?

¹³Kažem li: 'Na logu ću se smirit', ležaj će mi olakšati muke',

¹³Kai sakau: ‘Mano lova paguos mane, mano guolis palengvins mano skundą’,

¹⁴snovima me prestravljuješ tada, prepadaš me viđenjima mučnim.

¹⁴Tu baugini mane sapnais ir gąsdini regėjimais.

¹⁵Kamo sreće da mi se zadavit'! Smrt mi je od patnja mojih draža.

¹⁵Todėl mano siela pasirinktų būti pasmaugta, ir mirtis man geriau už gyvenimą.

¹⁶Ja ginem i vječno živjet neću; pusti me, tek dah su dani moji!

¹⁶Aš bjauriuosi juo ir nebenoriu gyventi. Palik mane, mano dienos­tuštybė.

¹⁷Što je čovjek da ga toliko ti cijeniš, da je srcu tvojem tako prirastao

¹⁷Kas yra žmogus, kad jį laikai pagarboje ir kreipi į jį savo dėmesį?

¹⁸i svakoga jutra da njega pohodiš i svakoga trena da ga iskušavaš?

¹⁸Aplankai jį kas rytą, kas akimirką jį mėgini.

¹⁹Kada ćeš svoj pogled skinuti sa mene i dati mi barem pljuvačku progutat'?

¹⁹Kada paliksi mane ir leisi ramiai nuryti seilę?

²⁰Ako sam zgriješio, što učinih tebi, o ti koji pomno nadzireš čovjeka? Zašto si k'o metu mene ti uzeo, zbog čega sam tebi na teret postao?

²⁰Jei nusidėjau, ką Tau padarysiu, žmonių sarge? Kodėl mane pasirinkai taikiniu, kad būčiau sau našta?

²¹Zar prijestupa moga ne možeš podnijeti i ne možeš prijeći preko krivnje moje? Jer, malo će proći i u prah ću leći, ti ćeš me tražiti, al' me biti neće."

²¹Kodėl neatleidi mano kaltės ir nepanaikini mano nusikaltimo? Aš gulėsiu dulkėse; Tu ieškosi manęs rytą, tačiau manęs nebebus”.