1Tedis al mia animo mia vivo; Mi fordonos min al mia plendado; Mi parolos en la malgxojeco de mia animo.
1“Mano siela pavargo nuo gyvenimo, tad skųsiuos atvirai, kalbėsiu iš sielos kartėlio.
2Mi diros al Dio:Ne kondamnu min, Sciigu al mi, pro kio Vi malpacas kontraux mi.
2Sakysiu Dievui: ‘Nepasmauk manęs, parodyk man, kodėl su manimi kovoji.
3CXu Vi trovas tion bona, ke Vi turmentas, Ke Vi forpusxas la laboritajxon de Viaj manoj, Sendas brilon sur la entreprenon de malpiuloj?
3Ar Tau gera prispausti ir paniekinti savo rankų darbą, ir šviesti nedorėlių pasitarime?
4CXu Vi havas okulojn karnajn, Kaj cxu Vi rigardas, kiel homo rigardas?
4Ar Tavo akys kūniškos, ar matai taip, kaip žmogus?
5CXu Viaj tagoj estas kiel la tagoj de homo, Aux cxu Viaj jaroj estas kiel la vivtempo de homo,
5Ar Tavo dienos kaip žmogaus dienos ir Tavo metai kaip žmonių laikas,
6Ke Vi sercxas mian kulpon Kaj penas trovi mian pekon,
6kad ieškai mano kaltės ir teiraujiesi mano nuodėmių,
7Kvankam Vi scias, ke mi ne estas malbonagulo, Sed el Via mano neniu povas savi?
7nors žinai, kad nesu nedorėlis? Nėra nė vieno, kuris mane išgelbėtų iš Tavo rankų.
8Viaj manoj min formis kaj faris min tutan cxirkauxe, Kaj tamen Vi min pereigas!
8Tavo rankos padarė mane, o dabar nori mane sunaikinti.
9Rememoru, ke kiel argilon Vi min prilaboris; Kaj Vi returne faros min polvo.
9Atsimink, kad mane iš molio padarei ir vėl į dulkes paversi.
10Vi elversxis ja min kiel lakton, Kaj kiel fromagxon Vi min kundensigis.
10Kaip pieną mane išliejai ir kaip sūrį suspaudei.
11Per hauxto kaj karno Vi min vestis, Per ostoj kaj tendenoj Vi min plektis.
11Tu apvilkai mane kūnu ir oda, kaulais ir gyslomis sutvirtinai mane.
12Vivon kaj bonon Vi donis al mi, Kaj Via prizorgado gardis mian spiriton.
12Gyvybę ir palankumą man suteikei, Tavo aplankymas saugojo mano dvasią.
13Sed cxi tion Vi kasxis en Via koro; Mi scias, ke Vi tion intencis:
13Visa tai paslėpei savo širdyje; žinau, kad tai yra su Tavimi.
14Se mi pekos, Vi tion rimarkos sur mi, Kaj mian pekon Vi ne lasos senpuna.
14Jeigu nusidedu, Tu pastebi tai ir mano kalčių neatleidi.
15Se mi agis malbone, ve al mi! Se mi estas prava, mi ne povas tamen levi mian kapon, Estante tute humiligita Kaj vidante mian mizeron.
15Jei aš nedorėlis, vargas man! O jei aš ir teisus, negaliu pakelti galvos, nes esu pilnas gėdos. Pažiūrėk į mano vargą,
16Se gxi levigxas, Vi cxasas min kiel leono, Kaj denove montras sur mi Vian mirindan potencon.
16nes jis didėja. Kaip liūtas mane medžioji ir pasirodai baisingas prieš mane.
17Vi elmetas kontraux mi novajn atestojn, Plifortigas Vian koleron kontraux mi; Nova armeo min atakas.
17Tu pastatai naujus liudytojus prieš mane ir daugini savo pasipiktinimą; permainos ir karai kyla prieš mane.
18Por kio Vi elirigis min el la ventro? Ho, se mi estus pereinta, ke nenies okulo min vidu!
18Kodėl leidai man gimti? O kad būčiau miręs ir niekas nebūtų manęs matęs.
19Tiam mi estus kiel ne estinta; El la ventro mi estus transportita en la tombon.
19Aš būčiau tarsi nebuvęs ir iš įsčių būčiau nuneštas į kapą.
20Mia vivo estas ja mallonga; CXesu do, lasu min libera, por ke mi iom revigligxu,
20Mano gyvenimo dienų mažai; palik mane, kad nors kiek atsikvėpčiau,
21Antaux ol mi foriros senrevene En la landon de mallumo kaj de morta ombro,
21prieš išeidamas ten, iš kur negrįžta, į tamsos šalį ir mirties šešėlį.
22En la landon, kie la lumo estas kiel mallumo, Kie estas morta ombro kaj senordeco, Kie estas lume kiel en mallumego.
22Į gūdžios tamsos šalį, kur mirties šešėlis, kur nėra skirtumo tarp šviesos ir tamsos’ ”.