1Al la hxorestro. De David. CXe la Eternulo mi rifugxas. Kial vi diras al mia animo: Flugu kiel birdo sur vian monton?
1Viešpačiu aš pasitikiu. Kaip jūs sakote mano sielai: “Skrisk kaip paukštis į kalnus”?
2CXar jen la malbonuloj strecxis pafarkon, Almetis sagon sian al la tendeno, Por pafi kasxe kontraux la honestajn korojn.
2Įtempia nedorėliai lanką, prie templės strėlę jau deda, kad tamsoje šaudytų į tiesiaširdžius.
3Kiam la fundamentoj estas detruitaj, Kion povas fari la justulo?
3Kai pamatai griaunami, ką gi begali teisusis?
4La Eternulo estas en Sia sankta templo; La trono de la Eternulo estas en la cxielo; Liaj okuloj vidas, Liaj palpebroj esploras la homidojn.
4Viešpats savo šventykloje; danguje stovi Viešpaties sostas. Jo akys stebi, žmonių vaikus jos tyrinėja.
5La Eternulo elprovas justulon; Sed malpiulon kaj perfortemulon Lia animo malamas.
5Viešpats teisųjį tiria, o nedorėliu ir smurtininku Jis bjaurisi.
6Sur la malpiulojn Li pluvigos brulantajn karbojn, fajron kaj sulfuron; Brula vento estos kaliko, destinita por ili.
6Jis lydins ant bedievių žarijomis, ugnimi ir siera, jų lemtis bus svilinanti vėtra.
7CXar la Eternulo estas justa, Li amas justecon; La piulo vidos Lian vizagxon.
7Viešpats teisus ir Jam miela teisybė. Dorieji regės Jo veidą.