1Dávidé. énekkel áldlak az istenek elõtt.
1Visa širdimi Tau dėkoju, Dieve! Dievų akivaizdoje Tau giedosiu gyrių.
2Szent templomod felé hajolok, s magasztalom nevedet kegyelmedért és igazságodért; mert minden neveden felül felmagasztalád a te beszédedet.
2Parpuolęs prie Tavo šventyklos, šventą Tavo vardą girsiu už Tavo malonę ir ištikimybę, nes Tu išaukštinai savo žodį labiau negu visą savo vardą.
3Mikor kiáltottam, meghallgattál engem, felbátorítottál engem, lelkemben erõ [támadt.]
3Dieną, kurią šaukiausi, išklausei, stiprybės suteikei mano sielai.
4Magasztal téged, Uram, e földnek minden királya, mikor meghallják szádnak beszédeit,
4Tave girs, Viešpatie, visi žemės valdovai, išgirdę Tavo burnos žodžius.
5És énekelnek az Úrnak útairól, mert nagy az Úr dicsõsége!
5Jie giedos apie Viešpaties kelius, nes didelė Viešpaties šlovė.
6Noha felséges az Úr, mégis meglátja az alázatost, a kevélyt pedig távolról ismeri.
6Nors Viešpats yra aukštybėse, Jis žvelgia į nusižeminusį, o išpuikėlį pažįsta iš tolo.
7Ha nyomorúságban vergõdöm, megelevenítesz; ellenségeim haragja ellen kinyújtod kezedet, és a te jobbkezed megment engemet.
7Nors aš būčiau vargų suspaustas, Tu atgaivinsi mane, Tu ištiesi savo ranką prieš mano priešų pyktį ir Tavo dešinė mane išgelbės.
8Elvégzi értem az Úr. Uram, a te kegyelmed örökkévaló: ne hagyd el a te kezeidnek alkotásait!
8Apgins mane Viešpats. Viešpatie, Tavo gailestingumas amžinas! Neapleisk, kas Tavo rankų sukurta.