¹Ayub melanjutkan uraiannya, katanya,

¹Jobas tęsė savo palyginimą:

²"Kiranya hidupku dapat lagi seperti dahulu, waktu Allah melindungi aku.

²“O kad aš būčiau kaip anksčiau, kaip tomis dienomis, kai Dievas mane saugojo.

³Aku selalu diberi-Nya pertolongan, diterangi-Nya waktu berjalan dalam kegelapan.

³Kai Jo žiburys švietė virš mano galvos ir prie Jo šviesos vaikščiojau tamsumoje,

⁴Itulah hari-hari kejayaanku, ketika keakraban Allah menaungi rumahku.

⁴kai mano jaunystės dienomis Dievo paslaptis buvo virš mano palapinės.

⁵Waktu itu, Yang Mahakuasa masih mendampingi aku, dan anak-anakku ada di sekelilingku.

⁵Kai Visagalis dar buvo su manimi ir mano vaikai buvo šalia manęs,

⁶Ternakku menghasilkan banyak sekali susu. Banyak minyak dihasilkan oleh pohon-pohon zaitunku, meskipun ditanam di tanah berbatu.

⁶kai ploviau kojas piene ir uolos liejo man aliejaus upes.

⁷Jika para tua-tua kota duduk bersama, dan kuambil tempatku di antara mereka,

⁷Kai išeidavau prie miesto vartų, kai aikštėje paruošdavau sau vietą,

⁸minggirlah orang-orang muda, segera setelah aku dilihat mereka. Juga orang-orang tua bangkit dengan khidmat; untuk memberi hormat.

⁸jaunuoliai, mane pamatę, slėpdavosi, o seniai atsikėlę stovėdavo,

⁹Bahkan para pembesar berhenti berkata-kata,

⁹kunigaikščiai liaudavosi kalbėję ir užsidengdavo ranka savo burnas.

¹⁰dan orang penting pun tidak berbicara.

¹⁰Net kilmingieji nutildavo, ir jų liežuvis prilipdavo prie gomurio.

¹¹Siapa pun kagum jika mendengar tentang aku; siapa yang melihat aku, memuji jasaku.

¹¹Kas mane matė ir girdėjo, kalbėjo gera apie mane ir man pritarė,

¹²Sebab, kutolong orang miskin yang minta bantuan; kusokong yatim piatu yang tak punya penunjang.

¹²nes aš išgelbėjau vargšą, prašantį pagalbos, ir našlaitį, kuris neturėjo kas jam padėtų.

¹³Aku dipuji oleh orang yang sangat kesusahan, kutolong para janda sehingga mereka tentram.

¹³To, kuris būtų pražuvęs, palaiminimas pasiekė mane, ir aš suteikdavau džiaugsmo našlės širdžiai.

¹⁴Tindakanku jujur tanpa cela; kutegakkan keadilan senantiasa.

¹⁴Teisumas man buvo rūbas, o teisingumas­apsiaustas ir vainikas galvai.

¹⁵Bagi orang buta, aku menjadi mata; bagi orang lumpuh, aku adalah kakinya.

¹⁵Aš buvau akys aklam ir kojos raišam.

¹⁶Bagi orang miskin, aku menjadi ayah; bagi orang asing, aku menjadi pembela.

¹⁶Aš buvau tėvas beturčiams ir ištirdavau bylą, kurios nežinodavau.

¹⁷Tapi kuasa orang kejam, kupatahkan, dan kurban mereka kuselamatkan.

¹⁷Aš sulaužydavau nedorėlio žandikaulius ir iš jo dantų išplėšdavau grobį.

¹⁸Harapanku ialah mencapai umur yang tinggi, dan mati dengan tenang di rumahku sendiri.

¹⁸Tuomet sakiau: ‘Mirsiu savo lizde, o mano dienų bus kaip smėlio.

¹⁹Aku seperti pohon yang subur tumbuhnya, akarnya cukup air dan embun membasahi dahannya.

¹⁹Mano šaknys įleistos prie vandens, ir rasa vilgo mano šakas.

²⁰Aku selalu dipuji semua orang, dan tak pernah kekuatanku berkurang.

²⁰Mano garbė nesensta ir lankas mano rankoje tvirtėja’.

²¹Orang-orang diam, jika aku memberi nasihat; segala perkataanku mereka dengarkan dengan cermat.

²¹Žmonės klausė manęs ir laukdavo tylėdami mano patarimo.

²²Sehabis aku bicara, tak ada lagi yang perlu ditambahkan; perkataan meresap seperti tetesan air hujan.

²²Po mano žodžių jie nebekalbėdavo, mano kalba krisdavo ant jų.

²³Semua orang menyambut kata-kataku dengan gembira, seperti petani menyambut hujan di musim bunga.

²³Jie laukdavo manęs kaip lietaus, plačiai išsižiodavo kaip per vėlyvąjį lietų.

²⁴Kutersenyum kepada mereka ketika mereka putus asa; air mukaku yang bahagia menambah semangat mereka.

²⁴Jei šypsodavausi jiems, jie netikėdavo, mano veido šviesos jie netemdydavo.

²⁵Akulah yang memegang pimpinan, dan mengambil segala keputusan. Kupimpin mereka seperti raja di tengah pasukannya, dan kuhibur mereka dalam kesedihannya.

²⁵Aš parinkdavau jiems kelius ir sėdėjau garbingiausioje vietoje kaip karalius tarp kariuomenės, kaip verkiančiųjų guodėjas”.