¹Bet es pats sevī apņēmos pie jums ar skumjām vairs nenākt.

¹Taigi aš nusprendžiau, kad neatvyksiu pas jus vėl su liūdesiu.

²Jo ja es jūs apbēdinu, tad kas mani iepriecinās, ja ne tas, ko es apbēdināju?

²O jei aš jus liūdinu, tai kas gi mane pralinksmins, jeigu ne mano nuliūdintasis?

³Tāpēc es jums to rakstīju, lai, atnākot, man nebūtu bēdas uz bēdām par tiem, par kuriem man vajadzēja priecāties; es uzticos jums visiem, jo mans ir arī jūsu visu prieks.

³Aš tai parašiau, kad atvykęs neturėčiau liūdėti dėl tų, kuriais derėtų džiaugtis, pasitikėdamas jumis visais, kad mano džiaugsmas yra ir visų jūsų džiaugsmas.

⁴Jo es jums rakstīju lielās bēdās un sirds bailēs, rūgti raudādams, nevis lai jūs skumtu, bet lai jūs zinātu, cik ļoti es jūs mīlu.

⁴Nes aš jums rašiau iš didelio skausmo ir širdies sielvarto, su gausiomis ašaromis, ne tam, kad jus nuliūdinčiau, bet kad pažintumėte meilę, kurios taip apsčiai jums turiu.

⁵Ja kāds apbēdināja, tad ne mani vien, bet, lai neapvainotu visus, pa daļai arī jūs.

⁵Bet jeigu kas nuliūdino, tai nuliūdino ne mane, bet,—kad neperdėčiau,—bent iš dalies­jus visus.

⁶Tādam pietiek soda, ko vairākums viņam uzlicis.

⁶Tokiam žmogui pakanka daugumos paskirtos bausmės.

⁷Pretēji tam labāk piedodiet un ieprieciniet viņu, lai to nenomāc pārāk lielas bēdas!

⁷Net atvirkščiai, jūs turėtumėte jam atleisti ir jį paguosti, kad jo neapimtų pernelyg didelis liūdesys.

⁸Tāpēc es jūs uzaicinu, lai jūs parādītu viņam mīlestību.

⁸Todėl aš prašau jus parodyti jam meilę.

⁹Jo tamdēļ es jums arī rakstīju, lai pārliecinātos par jums, vai jūs visā esat paklausīgi.

⁹Nes tuo tikslu jums ir parašiau,­ kad patikrinčiau, ar jūs visais atžvilgiais esate klusnūs.

¹⁰Bet kam jūs ko piedevāt, tam arī es piedevu; jo ja es kādam piedevu, tad piedevu jūsu dēļ Kristus vārdā,

¹⁰Kam jūs atleidžiate, tam atleidžiu ir aš; nes, jei kam atleidau, tai padariau dėl jūsų Kristaus akivaizdoje,

¹¹Lai sātans mūs nepieviltu, jo viņa nodomi mums ir zināmi.

¹¹kad neapgautų mūsų šėtonas. Nes mums nėra nežinomi jo kėslai.

¹²Bet kad es nonācu Troadā Kristus evaņģēlija dēļ un durvis Kungā man bija atvērtas,

¹²Kai atvykau į Troadę skelbti Kristaus Evangelijos, durys man buvo Viešpaties atvertos,

¹³Mans gars neatrada mieru, tāpēc ka nesastapu savu brāli Titu. Atvadījies no viņiem, es aizgāju uz Maķedoniju.

¹³bet aš neturėjau savo dvasioje ramybės, kadangi nesutikau savo brolio Tito; tad atsisveikinęs iškeliavau į Makedoniją.

¹⁴Bet lai pateicība Dievam, kas mums liek uzvarēt Jēzū Kristū un caur mums izplata Viņa atziņas smaržu visās vietās,

¹⁴Dėkui Dievui, kuris visada veda mus Kristuje triumfo eisenoje ir per mus kiekvienoje vietoje skleidžia mielą Jo pažinimo kvapą.

¹⁵Jo Dievam mēs esam Kristus labā smarža tiem, kas tiek izglābti, un tiem, kas iet pazušanā:

¹⁵Juk mes esame Kristaus malonus kvapas Dievui tarp išgelbėtų ir tarp žūstančių.

¹⁶Vieniem gan nāves smarža nāvei, bet citiem dzīvības smarža dzīvībai. Un kas tam ir piemērots?

¹⁶Vieniems­mirties kvapas mirčiai, kitiems­gyvenimo kvapas gyvenimui. O kas gi yra tam tinkamas?

¹⁷Mēs neviltojam Dieva vārdu kā daudzi citi, bet mēs runājam no skaidras sirds kā no Dieva, - Dieva priekšā, Kristus vārdā.

¹⁷Mes neprekiaujame, kaip daugelis, Dievo žodžiu, bet nuoširdžiai, kaip iš Dievo, kalbame Kristuje, Dievo akivaizdoje.