¹Mano sūnau, jei laidavai už savo artimą ar padavei ranką už svetimąjį,

¹My son! if thou hast been surety for thy friend, Hast stricken for a stranger thy hand,

²tu įsipainiojai savo burnos žodžiais ir esi sugautas savo kalbomis.

²Hast been snared with sayings of thy mouth, Hast been captured with sayings of thy mouth,

³Daryk štai ką, mano sūnau, ir gelbėk save, nes esi patekęs į savo artimo rankas: eik, nusižemink ir maldauk savo artimą.

³Do this now, my son, and be delivered, For thou hast come into the hand of thy friend. Go, trample on thyself, and strengthen thy friend,

⁴Neduok miegoti savo akims ir neleisk užsimerkti akių vokams.

⁴Give not sleep to thine eyes, And slumber to thine eyelids,

⁵Gelbėkis kaip elnė iš medžiotojo, kaip paukštis iš paukštgaudžio rankų.

⁵Be delivered as a roe from the hand, And as a bird from the hand of a fowler.

⁶Tinginy, eik pas skruzdę, apsvarstyk jos kelius ir būk išmintingas.

⁶Go unto the ant, O slothful one, See her ways and be wise;

⁷Ji neturi vadovo, prižiūrėtojo ar valdovo,

⁷Which hath not captain, overseer, and ruler,

⁸bet paruošia sau maisto vasarą ir pjūties metu renka atsargas.

⁸She doth prepare in summer her bread, She hath gathered in harvest her food.

⁹Ar ilgai miegosi, tinginy? Kada atsikelsi iš savo miego?

⁹Till when, O slothful one, dost thou lie? When dost thou arise from thy sleep?

¹⁰Truputį pamiegosi, truputį pasnausi, truputį pagulėsi sudėjęs rankas,

¹⁰A little sleep, a little slumber, A little clasping of the hands to rest,

¹¹ir ateis skurdas kaip pakeleivis ir nepriteklius kaip ginkluotas plėšikas.

¹¹And thy poverty hath come as a traveller, And thy want as an armed man.

¹²Nenaudėlis žmogus, piktadarys, vaikštinėja su klastinga burna,

¹²A man of worthlessness, a man of iniquity, Walking [with] perverseness of mouth,

¹³mirksi akimis, trypia kojomis, rodo pirštu.

¹³Winking with his eyes, speaking with his feet, Directing with his fingers,

¹⁴Klasta jo širdyje, jis nuolat planuoja pikta ir sėja vaidus.

¹⁴Frowardness [is] in his heart, devising evil at all times, Contentions he sendeth forth.

¹⁵Todėl staiga ateis jo žlugimas, ūmai bus jis sudaužytas, nesulaukęs pagalbos.

¹⁵Therefore suddenly cometh his calamity, Instantly he is broken — and no healing.

¹⁶Viešpats nekenčia šešių dalykų, septyni yra pasibjaurėjimas Jo akyse:

¹⁶These six hath Jehovah hated, Yea, seven [are] abominations to His soul.

¹⁷išdidus žvilgsnis, meluojantis liežuvis, rankos, praliejančios nekaltą kraują,

¹⁷Eyes high — tongues false — And hands shedding innocent blood —

¹⁸širdis, planuojanti nedorybę, kojos, greitos bėgti į pikta,

¹⁸A heart devising thoughts of vanity — Feet hasting to run to evil —

¹⁹neteisingas liudytojas, kalbantis melą ir žmogus, sėjantis nesantaiką tarp brolių.

¹⁹A false witness [who] doth breathe out lies — And one sending forth contentions between brethren.

²⁰Mano sūnau, laikykis savo tėvo įsakymų ir nepaniekink motinos įstatymo.

²⁰Keep, my son, the command of thy father, And leave not the law of thy mother.

²¹Visam laikui užrišk juos ant savo širdies, apsivyniok aplink kaklą.

²¹Bind them on thy heart continually, Tie them on thy neck.

²²Tau einant, jie lydės tave, tau atsigulus, jie saugos tave, tau pabudus, jie kalbės su tavimi.

²²In thy going up and down, it leadeth thee, In thy lying down, it watcheth over thee, And thou hast awaked — it talketh [with] thee.

²³Įsakymas yra žiburys, įstatymas­šviesa, o pamokantis pabarimas­gyvenimo kelias.

²³For a lamp [is] the command, And the law a light, And a way of life [are] reproofs of instruction,

²⁴Jie saugos tave nuo nedoros moters, nuo svetimos moters meilikaujančios kalbos.

²⁴To preserve thee from an evil woman, From the flattery of the tongue of a strange woman.

²⁵Negeisk jos grožio savo širdyje, tenesuvilioja tavęs jos blakstienos.

²⁵Desire not her beauty in thy heart, And let her not take thee with her eyelids.

²⁶Dėl paleistuvės vyras lieka tik su duonos kąsniu, neištikimoji medžioja jo brangią gyvybę.

²⁶For a harlot consumeth unto a cake of bread, And an adulteress the precious soul hunteth.

²⁷Ar gali žmogus paimti ugnį į savo antį ir nesudeginti drabužių?

²⁷Doth a man take fire into his bosom, And are his garments not burnt?

²⁸Ar gali kas, vaikščiodamas ant žarijų, nenusideginti kojų?

²⁸Doth a man walk on the hot coals, And are his feet not scorched?

²⁹Taip ir tas, kas įeina pas artimo žmoną; kas paliečia ją, neliks nekaltas.

²⁹So [is] he who hath gone in unto the wife of his neighbour, None who doth touch her is innocent.

³⁰Vagis ne taip niekinamas, jei jis vagia būdamas alkanas ir norėdamas pasisotinti.

³⁰They do not despise the thief, When he stealeth to fill his soul when he is hungry,

³¹Tačiau pagautas jis atlygins septyneriopai ir atiduos visą savo namų turtą.

³¹And being found he repayeth sevenfold, All the substance of his house he giveth.

³²Svetimoteriaujančiam trūksta proto, jis pats save pražudo.

³²He who committeth adultery [with] a woman lacketh heart, He is destroying his soul who doth it.

³³Žaizdų ir nešlovės jis susilauks, jo gėda nebus išdildyta;

³³A stroke and shame he doth find, And his reproach is not wiped away,

³⁴nes pavydas sužadins vyro įniršį, jis nepasigailės keršto dieną.

³⁴For jealousy [is] the fury of a man, And he doth not spare in a day of vengeance.

³⁵Jis nepriims jokios išpirkos ir nenusiramins, nors duotum jam daugybę dovanų.

³⁵He accepteth not the appearance of any atonement, Yea, he doth not consent, Though thou dost multiply bribes!