¹Vieną iš tų dienų Jėzui mokant žmones šventykloje ir skelbiant Evangeliją, atėjo aukštųjų kunigų ir Rašto žinovų su vyresniaisiais

¹Jednog dana dok je naučavao narod u Hramu i naviještao evanđelje, ispriječe se glavari svećenički i pismoznanci sa starješinama

²ir klausė Jį: “Pasakyk mums, kokią teisę turi taip daryti? Kas Tau davė šitą valdžią?”

²pa mu dobace: "Reci nam kojom vlašću to činiš ili tko ti dade tu vlast?"

³Jis jiems tarė: “Aš irgi paklausiu jus vieno dalyko, ir atsakykite man:

³On odgovori: "Upitat ću i ja vas. Recite mi:

⁴ar Jono krikštas buvo iš dangaus, ar iš žmonių?”

⁴krst Ivanov bijaše li od Neba ili od ljudi?"

⁵Jie svarstė tarpusavyje: “Jei pasakysime­iš dangaus, Jis mus klaus: ‘Tai kodėl juo netikėjote?’

⁵A oni smišljahu među sobom: "Reknemo li 'od Neba', odvratit će 'Zašto mu ne povjerovaste?'

⁶O jei sakysime­iš žmonių, visa minia užmėtys mus akmenimis, nes žmonės įsitikinę, kad Jonas buvo pranašas”.

⁶A reknemo li 'od ljudi', sav će nas narod kamenovati. Ta uvjeren je da je Ivan prorok."

⁷Ir jie atsakė, kad nežino iš kur.

⁷I odgovore da ne znaju odakle.

⁸Tada Jėzus jiems tarė: “Tai ir Aš jums nesakysiu, kokia valdžia tai darau”.

⁸I Isus reče njima: "Ni ja vama neću kazati kojom vlašću ovo činim."

⁹Jis pradėjo pasakoti žmonėms tokį palyginimą: “Vienas žmogus pasodino vynuogyną, išnuomojo jį vynininkams ir ilgesniam laikui iškeliavo svetur.

⁹Zatim uze narodu kazivati ovu prispodobu: "Čovjek posadi vinograd, iznajmi ga vinogradarima i otputova na dulje vrijeme."

¹⁰Atėjus metui, jis nusiuntė pas vynininkus tarną, kad tie jam duotų vynuogyno derliaus dalį. Tačiau vynininkai sumušė jį ir paleido tuščiomis.

¹⁰"Kada dođe doba, posla slugu vinogradarima da mu dadnu od uroda vinogradskoga. No vinogradari ga istukoše i otposlaše praznih ruku.

¹¹Jis vėl nusiuntė kitą tarną, bet ir tą jie sumušė, išjuokė ir paleido jį tuščiomis.

¹¹Nato on posla drugoga slugu. Ali oni i toga istukoše, izružiše i otposlaše praznih ruku.

¹²Tuomet jis pasiuntė dar trečią, bet jie ir šitą sužeidę išvarė.

¹²Posla i trećega. A oni i njega izraniše i izbaciše."

¹³Tada vynuogyno šeimininkas tarė: ‘Ką man daryti? Pasiųsiu savo mylimąjį sūnų, gal pamatę jie gerbs jį?’

¹³"Nato reče gospodar vinograda: 'Što da učinim? Poslat ću im sina svoga ljubljenoga. Njega će valjda poštovati.'

¹⁴Bet, išvydę sūnų, vynininkai ėmė tartis tarpusavyje: ‘Tai paveldėtojas. Užmuškime jį, kad mums atitektų palikimas’.

¹⁴Ali kada ga vinogradari ugledaju, stanu među sobom umovati: 'Ovo je baštinik. Ubijmo ga da baština bude naša.'

¹⁵Jie išmetė jį iš vynuogyno ir nužudė. Ką gi su jais darys vynuogyno savininkas?

¹⁵Izbaciše ga iz vinograda i ubiše." "Što će dakle učiniti s njima gospodar vinograda?

¹⁶Jis ateis ir išžudys tuos vynininkus, o vynuogyną atiduos kitiems”. Tai girdėjusieji tarė: “Tenebūna šitaip!”

¹⁶Doći će i pogubiti te vinogradare i dati vinograd drugima." Koji ga slušahu rekoše: "Bože sačuvaj!"

¹⁷Bet Jėzus, pažvelgęs į juos, paklausė: “O ką reiškia Rašto posakis: ‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu?’

¹⁷A on ih ošinu pogledom i reče: "A što ono piše: Kamen što ga odbaciše graditelji postade kamen zaglavni?

¹⁸Kas tiktai kris ant šito akmens, suduš, o ant ko tas akmuo užgrius, tą sutriuškins”.

¹⁸Tko god padne na taj kamen, smrskat će se, a na koga on padne, satrt će ga."

¹⁹Aukštieji kunigai ir Rašto žinovai norėjo dar tą pačią valandą Jį suimti, bet bijojo žmonių. Mat jie suprato, kad šis palyginimas buvo jiems taikomas.

¹⁹Pismoznanci i glavari svećenički gledahu da istog časa stave ruke na nj, ali se pobojaše naroda. Dobro razumješe da o njima kaza tu prispodobu.

²⁰Jie patys atidžiai Jėzų stebėjo ir siuntinėjo šnipus, apsimetančius teisuoliais, kad, nutvėrę kokį Jo žodį, galėtų Jį atiduoti valdytojui nuteisti ir nubausti.

²⁰Vrebajući na nj, poslaše uhode koji su se pravili pravednicima da ga uhvate u riječi pa da ga predaju oblasti i vlasti upraviteljevoj.

²¹Taigi jie klausė Jį: “Mokytojau, mes žinome, kad Tu kalbi ir mokai teisingai. Tu neatsižvelgi į asmenis, bet mokai Dievo kelio, kaip reikalauja tiesa.

²¹Upitaše ga dakle: "Učitelju, znamo da pravo zboriš i naučavaš te nisi pristran, nego po istini učiš putu Božjem.

²²Ar reikia mums mokėti ciesoriui mokesčius, ar ne?”

²²Je li nam dopušteno dati porez caru ili nije?"

²³Suprasdamas jų klastą, Jis tarė jiems: “Kodėl spendžiate man pinkles?

²³Proničući njihovu lukavost, reče im:

²⁴Parodykite man denarą. Kieno atvaizdas ir įrašas jame?” Jie atsakė: “Ciesoriaus”.

²⁴"Pokažite mi denar." "Čiju ima sliku i natpis?"

²⁵Tada Jis jiems tarė: “Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo­Dievui”.

²⁵A oni će: "Carevu." On im reče: "Stoga dajte caru carevo, a Bogu Božje."

²⁶Taip jie nesugebėjo žmonių akivaizdoje sugauti Jo kalboje. Stebėdamiesi Jo atsakymu, jie nutilo.

²⁶I ne mogoše ga uhvatiti u riječi pred narodom, nego umuknuše zadivljeni njegovim odgovorom.

²⁷Pas Jį atėjo sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą, ir paklausė:

²⁷Pristupe mu neki od saduceja, koji niječu uskrsnuće. Upitaše ga:

²⁸“Mokytojau, Mozė mums parašė: jei kieno brolis, turėdamas žmoną, mirtų bevaikis, tada jo brolis tegul veda jo žmoną ir pažadina savo broliui palikuonių.

²⁸"Učitelju! Mojsije nam napisa: Umre li bez djece čiji brat koji imaše ženu, neka njegov brat uzme tu ženu te podigne porod bratu svomu.

²⁹Taigi buvo septyni broliai. Pirmasis vedė žmoną ir mirė bevaikis.

²⁹Bijaše tako sedmero braće. Prvi se oženi i umrije bez djece.

³⁰Ją vedė antrasis ir taip pat mirė bevaikis.

³⁰Drugi uze njegovu ženu,

³¹Paskui ją vedė trečiasis ir paeiliui visi septyni, ir jie mirė, nepalikdami vaikų.

³¹onda treći; i tako redom sva sedmorica pomriješe ne ostavivši djece.

³²Po jų visų numirė ir ta moteris.

³²Naposljetku umrije i žena.

³³Kurio gi žmona ji bus prisikėlime? Juk ji buvo visų septynių žmona!”

³³Kojemu će dakle od njih ta žena pripasti o uskrsnuću? Jer sedmorica su je imala za ženu."

³⁴Jėzus jiems atsakė: “Šio pasaulio vaikai veda ir teka,

³⁴Reče im Isus: "Djeca se ovog svijeta žene i udaju.

³⁵o kurie pasirodys verti pasiekti aną pasaulį ir mirusiųjų prisikėlimą, tie neves ir netekės.

³⁵No oni koji se nađoše dostojni onog svijeta i uskrsnuća od mrtvih niti se žene niti udaju.

³⁶Jie taip pat nebegalės ir mirti, nes, būdami prisikėlimo vaikai, bus lygūs angelams ir bus Dievo vaikai.

³⁶Zaista, ni umrijeti više ne mogu: anđelima su jednaki i sinovi su Božji jer su sinovi uskrsnuća."

³⁷O kad mirusieji prisikels, nurodė ir Mozė pasakojime apie krūmą, kur jis Viešpatį vadina ‘Abraomo Dievu, Izaoko Dievu ir Jokūbo Dievu’.

³⁷"A da mrtvi ustaju, naznači i Mojsije kad u odlomku o grmu Gospodina zove Bogom Abrahamovim, Bogom Izakovim i Bogom Jakovljevim.

³⁸Taigi Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi Jam gyvena”.

³⁸A nije on Bog mrtvih, nego živih. Ta svi njemu žive!"

³⁹Tada kai kurie Rašto žinovai atsiliepė: “Mokytojau, Tu gerai pasakei!”

³⁹Neki pismoznanci primijete: "Učitelju! Dobro si rekao!"

⁴⁰Ir daugiau jie nedrįso nieko Jo klausti.

⁴⁰I nisu se više usuđivali upitati ga bilo što.

⁴¹Jis paklausė jų: “Kodėl sakoma, jog Kristus esąs Dovydo Sūnus?

⁴¹A on im reče: "Kako kažu da je Krist sin Davidov?

⁴²Juk pats Dovydas Psalmių knygoje sako: ‘Viešpats tarė mano Viešpačiui: sėskis mano dešinėje,

⁴²Ta sam David veli u Knjizi psalama: Reče Gospod Gospodinu mojemu: 'Sjedi mi zdesna

⁴³kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojų’.

⁴³dok ne položim neprijatelje tvoje za podnožje nogama tvojim!'

⁴⁴Taigi Dovydas vadina Jį Viešpačiu,­kaip tada Jis gali būti jo Sūnus?”

⁴⁴David ga dakle naziva Gospodinom. Kako mu je onda sin?"

⁴⁵Visiems žmonėms girdint, Jėzus tarė savo mokiniams:

⁴⁵I pred svim narodom reče svojim učenicima:

⁴⁶“Saugokitės Rašto žinovų, kurie mėgsta vaikščioti ilgais drabužiais, būti sveikinami aikštėse, užimti pirmuosius krėslus sinagogose bei garbės vietas pokyliuose.

⁴⁶"Čuvajte se pismoznanaca, koji rado hodaju u dugim haljinama, vole pozdrave na trgovima, prva sjedala u sinagogama i pročelja na gozbama,

⁴⁷Jie suryja našlių namus ir dedasi kalbą ilgas maldas. Jie gaus dar didesnį pasmerkimą”.

⁴⁷proždiru kuće udovičke, još pod izlikom dugih molitava. Stići će ih to oštrija osuda."