1“Ar nėra žmogui skirto laiko žemėje? Ar jo dienos nėra kaip samdinio dienos?
1¶ He teka ranei kua takoto he pakanga mo te tangata i runga i te whenua, he rite ano ona ra ki nga ra o te kaimahi?
2Kaip vergas trokšta pavėsio ir samdinys laukia algos,
2E rite ana ki te pononga, e matenui nei ki te atarangi, ki te kaimahi, e tumanako nei ki te utu mo tana mahi;
3taip aš gavau tuštybės mėnesius ir vargo naktys skirtos man.
3Koia toku rite, ka whiwhi nei ki nga marama horihori, a he mauiui nga po kua whakaritea moku.
4Kai atsigulu, galvoju: ‘Kada pasibaigs naktis ir aš atsikelsiu?’ Taip aš vargstu ir kenčiu iki aušros.
4Ka takoto ahau, ka mea ahau, A hea ahau ara ai? he roa ia te po; heoi ka tahurihuri kau ahau a ao noa.
5Mano kūnas aplipęs kirmėlėmis ir purvais, mano oda sutrūkinėjusi ir susitraukusi.
5Ko te kakahu mo oku kikokiko he kutukutu, he pokuru oneone; ka kukuti toku kiri, a ka ngatata ano.
6Mano dienos greitesnės už audėjo šaudyklę ir baigiasi neviltimi.
6Ko oku ra hohoro atu i te rakau a te kaiwhatu; pau ake, te ai he tumanakohanga atu.
7Atsimink, kad mano gyvenimas tėra vėjas; mano akys neberegės gero.
7¶ Kia mahara he hau oku ra; heoi ano kitenga o toku kanohi i te pai.
8Akys to, kuris mane matė, nebematys manęs; Tu žiūrėsi, bet manęs nebebus.
8Ko te kanohi o te tangata e kite ana i ahau, heoi ano tona tirohanga mai ki ahau: kei runga i ahau ou kanohi, heoi kahore iho ahau.
9Kaip debesis nueina ir dingsta, taip nuėjęs į kapą nebesugrįžta.
9Memeha atu te kapua, ngaro atu: he pera ano te tangata e haere ana ki te urupa; e kore e hoki ake.
10Jis nebegrįš į savo namus, jo vieta nebepažins jo.
10E kore ia e hoki mai ano ki tona whare, e kore ano tona wahi e mahara ki a ia i muri.
11Aš neužversiu savo burnos, kalbėsiu dvasios skausme, skųsiuos savo sielos kartume.
11Na e kore e kaiponuhia e ahau toku mangai; ka korero ahau i toku wairua e mamae nei; ka tangi i te kawa i toku ngakau.
12Ar aš esu jūra, ar banginis, kad statai man sargybą?
12He moana ranei ahau, he tohora, i mea ai koe i te kaitirotiro moku/
13Kai sakau: ‘Mano lova paguos mane, mano guolis palengvins mano skundą’,
13Ki te mea ahau, kei toku moenga ahau te marie ai, ma toku takotoranga e whakamama taku tangi;
14Tu baugini mane sapnais ir gąsdini regėjimais.
14Na ka whakahaehaetia ahau e koe ki nga moe, ka whakawehia ahau ki nga mea e whakakitea mai.
15Todėl mano siela pasirinktų būti pasmaugta, ir mirtis man geriau už gyvenimą.
15A ki ta toku wairua he pai te tarona; pai ake te mate i enei wheua oku.
16Aš bjauriuosi juo ir nebenoriu gyventi. Palik mane, mano dienostuštybė.
16E whakarihariha ana ahau ki toku ora; kahore oku hiahia kia ora tonu ahau: waiho noa iho ahau, he mea teka noa hoki oku ra.
17Kas yra žmogus, kad jį laikai pagarboje ir kreipi į jį savo dėmesį?
17¶ He aha te tangata, i whakanuia ai e koe? i anga ai tou ngakau ki a ia?
18Aplankai jį kas rytą, kas akimirką jį mėgini.
18I titiro ai koe i a ia i tenei ata, i tenei ata, i honohono ai tau whakamatautau i a ia?
19Kada paliksi mane ir leisi ramiai nuryti seilę?
19Kia pehea ake te roa ou kahore nei e tahuri atu i ahau, oku kahore nei e waiho noa iho e koe, kia horomia ai toku huware?
20Jei nusidėjau, ką Tau padarysiu, žmonių sarge? Kodėl mane pasirinkai taikiniu, kad būčiau sau našta?
20Mehemea kua hara ahau, kia aha atu ahau ki a koe, e te kaitiaki o nga tangata? he aha ahau i waiho ai e koe hei patunga mau i taimaha iho ai ahau ki ahau ano.
21Kodėl neatleidi mano kaltės ir nepanaikini mano nusikaltimo? Aš gulėsiu dulkėse; Tu ieškosi manęs rytą, tačiau manęs nebebus”.
21He aha koe te whakarere noa ai i toku he, te whakapahemo ai i toku kino? Akuanei hoki ahau moe ai ki te puehu, a ka ata rapu koe i ahau, otiia kahore noa iho ahau.