¹Kaip grynas auksas patamsėjo, kaip jis pasikeitė! Šventyklos akmenys guli išmėtyti visur gatvėse.

¹¶ Taukiri e! tona haumarurutanga o te koura! tona putanga ketanga o te koura parakore, tino pai! Kua ringihia nga kohatu o te wahi tapu ki te ahunga mai o nga ara katoa.

²Brangūs Siono sūnūs, prilygstantys auksui, dabar laikomi moliniais indais, puodžiaus rankų darbu!

²Ko nga tamariki a Hiona, ko nga mea papai, i rite nei ki te koura parakore, taukiri e! kua kiia ratou he haka oneone, he mea hanga na nga ringa o te kaipokepoke.

³Net jūrų pabaisos maitina ir žindo savo vaikus, o mano tautos duktė tapo žiauri lyg strutis dykumoje.

³Ko nga kirehe mohoao nei hoki, e tukua iho ana te u e ratou, e whakangotea ana e ratou a ratou kuao: kua taikaha te tamahine a toku iwi, kua rite ki nga otereti o te koraha.

⁴Nuo troškulio kūdikių liežuvis prilipo prie gomurio. Vaikai prašo duonos, bet niekas jiems neatlaužia jos.

⁴Piri ana te arero o te tamaiti ngote u ki te ngao o tona mangai i te hiainu: e tono ana nga kohungahunga i te taro ma ratou, heoi kahore he tangata hei whatiwhati atu ma ratou.

⁵Valgę skanumynus, dabar miršta gatvėse badu; išauginti purpuro drabužiuose, dabar guli dulkėse.

⁵Ko te hunga i kai i nga mea papai, kei te noho mokemoke i nga ara: ko te hunga i whakatupuria i roto i nga kakahu ngangana, kei te awhi i nga puranga paru.

⁶Bausmė už mano tautos kaltę yra didesnė už Sodomos bausmę, kuri buvo sunaikinta per akimirką be žmogaus rankos.

⁶No te mea ko te he o te tamahine a toku iwi nui atu i te hara o Horoma, i hurihia ohoreretia ra i mua, kahore hoki he ringa i u ki a ia.

⁷Jos nazarėnai buvo švaresni už sniegą, baltesni už pieną, jų kūnas rausvesnis už koralus, išvaizda gražesnė už safyrą.

⁷Ko ona rangatira pai atu i te hukarere te pokekore, ma atu hoki ratou i te waiu, puwhero ake o ratou tinana i nga rupi, orohina ake ratou ki te oro o te hapaira.

⁸Dabar jų veidai juodesni už anglį, jie nebeatpažįstami gatvėje, jų oda prilipusi prie kaulų, sudžiūvusi kaip medis.

⁸Mangu iho to ratou mata i tetahi ngarahu; kahore ratou e mohiotia i nga ara: piri tonu o ratou kiri ki o ratou wheua; kua memenge, kua rite ki te rakau.

⁹Laimingesni kritę kovoje negu mirę badu, nes jų kūnas seko pamažu ir, netekę maisto, jie mirė.

⁹Ko te hunga i patua e te hoari, pai ake to ratou i to te hunga i patua e te hemokai; no te mea ka honia noatia enei, ka werohia, he kore hoki no nga hua o te mara.

¹⁰Gailestingosios moterys virė ir valgė savo pačių vaikus; tai buvo jų maistas mano tautos sunaikinimo metu.

¹⁰Ko nga wahine, ko te hunga aroha, kei te kohua i a ratou tamariki ki o ratou ringa: he kai era ma ratou i te wawahanga o te tamahine a toku iwi.

¹¹Viešpaties rūstybė pasireiškė, Jis išliejo savo įtūžį. Jis įžiebė Sione ugnį, kuri sunaikino jo pamatus.

¹¹Kua whakapaua e Ihowa tona riri nui, kua ringihia mai e ia tona riri nui; kua tahuna hoki e ia he ahi ki Hiona, na reira i pau ai ona turanga.

¹²Žemės karaliai ir pasaulio gyventojai netikėjo, kad priešas galėtų įžengti į Jeruzalę.

¹²Kihai i whakapono mai nga kingi o te whenua, kihai ano hoki nga tangata o te ao, tera te hoariri raua ko te hoa whawhai e tomo mai ki nga kuwaha o Hiruharama.

¹³Tas įvyko dėl pranašų nuodėmių ir kunigų kalčių, kurie praliejo teisiųjų kraują miesto viduryje.

¹³¶ I pera ai he hara no ona poropiti, he he no ona tohunga kua whakaheke nei i nga toto o te hunga tika ki waenganui ona;

¹⁴Jie vaikščiojo gatvėmis lyg akli, taip susitepę nekaltųjų krauju, kad buvo baisu juos paliesti.

¹⁴E kopikopiko ana ratou ano he matapo i nga ara; kua poke ratou i te toto, te pa ai te tangata ki o ratou kakahu.

¹⁵Apie juos buvo sakoma: “Pasitraukite, jie nešvarūs, nepalieskite jų!” Jie pabėgo ir klajojo aplinkui, bet net pagonys sakė: “Jų neturi būti tarp mūsų!”

¹⁵I karanga ratou ki a ratou; Haere atu, e poke ana; haere atu, haere atu, kei pa; i to ratou whatinga, i a ratou e atiutiu noa atu ana, i ki nga tangata i roto i nga tauiwi, Kahore he nohoanga iho mo ratou ki konei.

¹⁶Pats Viešpats juos išsklaidė ir nekreipė dėmesio į juos; nebuvo pagarbos nei kunigams, nei vyresniesiems.

¹⁶Kua wehewehea ratou e te riri o Ihowa: e kore ia e titiro ki a ratou i muri nei: kihai ratou i whakaaro ki nga kanohi o nga tohunga, kihai i manako ki nga kaumatua.

¹⁷Mes pavargome, belaukdami pagalbos, bet jos nesulaukėme. Laukėme pagalbos iš tautos, kuri negalėjo mums padėti.

¹⁷E matawaia tonu ana o tatou kanohi i tatou e titiro ana ki te awhina tekateka noa mo tatou: i a tatou e tiaki atu ana, i whanga noa tatou ki te iwi e kore e whakaora.

¹⁸Mūsų žingsniai buvo sekami, negalėjome net gatvėje pasirodyti. Mūsų galas artėjo, dienos baigėsi.

¹⁸E whaia ana e ratou o tatou hikoinga, te haere ai tatou i o tatou waharoa: kua tata to tatou whakamutunga, kua rite o tatou ra; no te mea kua tae mai to tatou whakamutunga.

¹⁹Persekiotojai buvo greitesni už padangių erelius. Jie gaudė mus kalnuose, tykojo dykumose.

¹⁹Nui atu te tere o o tatou kaiwhai i to nga ekara o te rangi: i arumia tatou e ratou i runga i nga maunga; i whanga mai ano ratou ki a tatou i te koraha.

²⁰Viešpaties pateptąjį jie sugavo, o mes tikėjome, kad jo ūksmėje gyvensime tarp tautų.

²⁰Ko te manawa o o tatou pongaponga, ko ta Ihowa i whakawahi ai, i mau ki roto ki a ratou rua; i ki ra tatou mona, Ma tona taumarumarunga iho ka ora ai tatou i roto i nga tauiwi.

²¹Edomo dukra, gyvenanti Uco krašte, džiaukis ir būk linksma! Ir tave pasieks keršto taurė, tu taip pat būsi nugirdyta ir apsinuoginsi.

²¹¶ Kia hari, kia koa, e te tamahine a Eroma e noho na i te whenua o Uhu; ka tae atu ano te kapu ki a koe; ka haurangi koe, ka whakarere ano koe i ou kakahu.

²²Siono dukra, tavo bausmė baigta! Jis tavęs nebeištrems. Jis aplankys tavo kaltę, Edomo dukra, ir iškels tavo nuodėmes.

²²Kua rite te whiu mo tou he, e te tamahine a Hiona; heoi ano tana whakaraunga i a koe: ka whiua e ia tou he, e te tamahine a Eroma, ka hurahia ano e ia ou hara.