¹Laimink, mano siela, Viešpatį! Viešpatie, mano Dieve, Tu esi labai didingas! Didybe ir garbe esi apsirengęs.

¹¶ Whakapaingia a Ihowa, e toku wairua. E Ihowa, e toku Atua, he nui rawa koe; he honore, he kororia ou kakahu.

²Tave supa šviesa kaip apsiaustas; ištiesei dangus kaip skraistę.

²E roropi nei i te marama ki a koe ano he kakahu, e hora nei i nga rangi ano he kakahu tauarai.

³Virš vandenų surentei sau kambarius, debesis padarei savo vežimu, važiuoji ant vėjo sparnų.

³E whakanoho nei i nga kurupae o ona ruma ki nga wai: e mea nei i nga kapua hei hariata mona: e haere nei i runga i nga pakau o te hau.

⁴Tu darai savo pasiuntinius kaip vėjus, savo tarnus kaip liepsnojančią ugnį.

⁴E mea nei i nga hau hei karere mana, i te mura ahi hei kaimahi mana.

⁵Tu padėjai žemės pamatus, ir niekas jos nepajudins per amžius.

⁵Nana nei i whakatu te whenua ki runga ki ona turanga, kei nekenekehia ake ake.

⁶Vandenynais kaip drabužiu apdengei ją, kalnų viršūnes vandenys dengė.

⁶Nau ano i hipoki ki te rire hei kakahu: tu ana nga wai i runga i nga maunga.

⁷Tau grūmojant, jie pabėgo, nuo Tavo griaustinio balso jie pasišalino.

⁷Rere ana ratou i tau riri: tahuti tonu atu i te reo o tau whatitiri;

⁸Jie kyla į kalnus, leidžiasi į slėnius, į vietas, kurias jiems paskyrei.

⁸Puke ake ana ra nga maunga, heke iho ana ma nga whawharua ki te wahi i whakaritea e koe mo ratou.

⁹Nustatei jiems ribą, kad neperžengtų jos ir nebeužlietų žemės.

⁹Kua whakatakotoria e koe he rohe kei koni mai ratou, kei hoki mai hei taupoki mo te whenua.

¹⁰Tu pasiuntei šaltinius į slėnius, tarp kalnų jie teka.

¹⁰¶ Nana i tono nga puna ki roto ki nga awaawa, e rere nei i waenga o nga puke.

¹¹Iš jų miško žvėrys geria ir laukiniai asilai troškulį savo malšina.

¹¹Hei wai mo nga kirehe katoa o te parae: na noa te matewai o nga kaihe mohoao.

¹²Jų pakrantėse padangių paukščiai gyvena, medžių šakose jie čiulba.

¹²Kei reira nga nohoanga o nga manu o te rangi, e korihi nei i roto i nga manga.

¹³Iš savo kambarių kalnus Tu laistai, Tavo rankų darbas gaivina žemę.

¹³He mea whakamakuku nana nga puke i ona ruma: ka makona te whenua i nga hua o au mahi.

¹⁴Tu išaugini žolę galvijams ir augalus, kad tarnautų žmogui, kad iš žemės jis maistą sau gautų

¹⁴Ko ia hei whakatupu i te tarutaru ma te kararehe, i te otaota hei mea ma te tangata; kia whakaputaina ake ai he taro i te whenua;

¹⁵ir vyną, kuris linksmina žmogaus širdį. Veidai spindi nuo aliejaus, o duona stiprina žmonių širdis.

¹⁵He waina hei whakahari i te ngakau o te tangata, he hinu e piata ai tona mata, me te taro hei whakakaha i te ngakau o te tangata.

¹⁶Viešpaties medžiai pasisotina, Libano kedrai, Jo pasodinti.

¹⁶Ki tonu i te wai nga rakau a Ihowa, nga hita o Repanona i whakatokia e ia.

¹⁷Paukščiai ten krauna lizdus, gandras kipariso viršūnėje sau namus pasidarė.

¹⁷Hanga ake e nga manu he ohanga ki reira: te taaka, ko nga kauri tona whare.

¹⁸Aukšti kalnai­laukinėms ožkoms, uolos­triušiams prieglaudą teikia.

¹⁸Hei piringa nga puke tiketike mo nga koati mohoao: nga kohatu mo nga rapeti.

¹⁹Jis sukūrė mėnulį laikui žymėti, saulė žino, kada nusileisti.

¹⁹¶ I hanga e ia te marama hei tohu taima: e matau ana te ra ki tona torengitanga.

²⁰Tu siunti tamsą, ir ateina naktis, miško žvėrys sujunda.

²⁰Ko koe hei whakapouri, a kua po: na ngoki mai ana nga kirehe katoa o te ngahere.

²¹Ima riaumoti jauni liūtai, grobio ieškodami, ir prašo Dievą sau maisto.

²¹Ko nga kuao raiona ngengere ana ratou, he mea kai, he rapu kai ma ratou i te Atua.

²²Kai pateka saulė, jie pasitraukia miegoti į savo lindynes.

²²Ko te putanga mai o te ra ka poto atu ratou, takoto ana i o ratou kuhunga.

²³Žmogus išeina į darbą ir darbuojasi ligi vakaro.

²³Ko te tangata ka haere ki ana hanga, ki tana mahi, a ahiahi noa.

²⁴Viešpatie, kokia daugybė Tavo darbų! Juos išmintingai padarei, žemę pripildei savo turtų.

²⁴Ano te tini o au mahi, e Ihowa! he mohio rawa tau mahi i aua mea katoa; ki tonu te whenua i au taonga.

²⁵Štai didelė ir plati jūra. Ten knibžda be skaičiaus įvairaus dydžio gyvūnų.

²⁵Kei ko ra ko te moana, tona nui tuauriuri: kei reira nga mea ngokingoki e kore e taea te tatau, nga kirehe hoki, ana nonohi, ana nunui.

²⁶Ten plaukioja laivai, Tavo sukurtas leviatanas vandeny žaidžia.

²⁶Kei reira nga kaipuke e teretere ana: kei reira taua rewiatana i hanga e koe hei takaro ki reira.

²⁷Jie visi iš Tavęs laukia, kad duotum jiems maisto reikiamu metu.

²⁷E tatari katoa ana enei ki a koe, kia hoatu e koe te kai ma ratou i te wa e tika ai.

²⁸Tu duodi jiems, jie rankioja. Tu ištiesi savo ranką, jie pasisotina gausiai.

²⁸Ko tau e hoatu ai ma ratou, kohikohia ana e ratou: te wherahanga o tou ringa, makona tonu ratou i te pai.

²⁹Tau paslėpus nuo jų veidą, jie išsigąsta. Tu atimi iš jų kvapą, ir jie miršta, dulkėmis virsta.

²⁹Ko te hunanga o tou mata, pororaru ana ratou: ka kapohia e koe to ratou manawa, ka marere ratou, a ka hoki ano ki to ratou puehu.

³⁰Atsiunti Tu savo dvasią, sukuri juos ir atnaujini žemės veidą.

³⁰Ko tau tononga mai i tou wairua, kua hanga ratou; a whakahoutia ana e koe te mata o te whenua.

³¹Viešpaties šlovė pasiliks per amžius, džiaugsis Viešpats savo darbais.

³¹¶ Kia whai kororia a Ihowa ake ake, kia hari a Ihowa ki ana mahi:

³²Jis pažvelgia į žemę, ji sudreba; paliečia kalnus, ir jie rūksta.

³²Tana tirohanga iho ki te whenua, ru ana: kua pa ki nga puke, na pongere ana.

³³Viešpačiui giedosiu, kol gyvensiu, giedosiu gyrių Dievui, kol gyvas būsiu.

³³Ka waiata ahau ki a Ihowa i ahau e ora ana: ka himene ki toku Atua i ahau ano i te ao nei.

³⁴Mano apmąstymai Jam patiks; aš džiaugsiuosi Viešpatyje.

³⁴Kia reka toku whakaaronga ki a ia, ka hari ahau ki a Ihowa.

³⁵Te nusidėjėliai dingsta iš žemės, tenebūna daugiau nedorėlių. Laimink, mano siela, Viešpatį! Girkite Viešpatį!

³⁵Kia moti nga tangata hara i runga i te whenua, ko te hunga kino kia poto katoa atu. Whakapaingia a Ihowa, e toku wairua. Whakamoemititia a Ihowa.