¹“Žmogus, gimęs iš moters, gyvena trumpai, bet daug vargsta.

¹Mihing numei apan piang nite tawmchik ahia,

²Jis kaip gėlė auga ir nuvysta. Jis dingsta kaip šešėlis ir nepasilieka.

²Pak bangin hong dawn khiaa, a vuai nawn pah, limliap bangin a taia, a om gige kei.

³Ar Tu atversi savo akis į tokį ir nusivesi mane į teismą su savimi?

³Huan mi huchibang tungah ma mit na hakin, nang toh vaihawmna ah kei non pi hia?

⁴Kas gali iš netyro padaryti tyrą? Niekas!

⁴Thil nin akipanin kuan ahia thil siang la khe thei? Kuamahin.

⁵Jo dienos yra tiksliai nustatytos ir mėnesiai suskaičiuoti. Tu nustatai jam ribą, ir jis jos neperžengs.

⁵A nite sehsa ahi chih theiin, na kiangah a khate simna a oma, a kan theilouh dingin a gamgite na septa hi;

⁶Atsitrauk nuo jo, kad jis pailsėtų, kol kaip samdinys sulauks savo dienos.

⁶Amah en ken, a khawl theihna dingin, kiloh banga, a ni a hihkim matan.

⁷Medžiui yra viltis, kad ir nukirstas atžels ir iš kelmo išaugs atžalos.

⁷Phuk paihin om mahleh, a hongsel nawn dinga, huaia ahiang nou a tawp kei ding, chih sing adin lametna lah a om ngala.

⁸Nors žemėje jo šaknys pasensta ir jo kelmas apmiršta dulkėse,

⁸Huaia a zung lei ah upa mahleh, huaia a kungpi lei ah sita mahleh;

⁹bet, gavęs vandens, jis atželia, krauna pumpurus ir išleidžia šakeles kaip jaunas augalas.

⁹Himahleh tui gim jiakin a hongnou thak dia, singsuan bangin bawkte a honnei khe nawn ding hi.

¹⁰O žmogus miršta, ir nebėra jo; atiduoda žmogus savo dvasią, kur jis yra?

¹⁰Himahleh mihing a sia, a mang jel hi: ahi, mihingin kha a khaha, huan koiah a om a?

¹¹Kaip vanduo išgaruoja iš jūrų, upės nusenka ir išdžiūsta,

¹¹Tuipi akipan tuite a pai bangin, luipi bel a tula, a kang hi;

¹²taip žmogus atsigula ir nebeatsikelia. Kol dangūs pasibaigs, jis neatsibus; niekas jo nepažadins iš miego.

¹²Huaimahbangin mihing a luma a thou kei hi: vante a om nawn louh matan, akhanglou kei ding uh, a ihmu uh leng a halhkhe sam kei ding uhi.

¹³O kad paslėptum mane kape ir laikytum paslėpęs, kol praeis Tavo rūstybė; nustatytam laikui praėjus, vėl mane atsimintum.

¹³Aw Seol ah honna sel lechin aw, na thangpaihna aman masiah honna guk kep lechin, hun sehsa honna piain, kei hontheigige lechin aw;

¹⁴Ar miręs žmogus prisikels? Per visas man skirtas dienas aš lauksiu permainos.

¹⁴Mi si leh, a hing nawn diam? ka galdouna leh nasepna ni tengteng ka ngak dinga, ka suahtakna a hongtun ma tanin.

¹⁵Tu šauksi, ir aš atsiliepsiu; Tu ilgėsiesi savo rankų kūrinio.

¹⁵Non na sam dia, huan ka hondawng ding hi: na khut nasep non lunggulh ding hi.

¹⁶Tu skaičiuoji mano žingsnius, bet neįskaityk mano nuodėmės.

¹⁶Himahleh tuin ka kalsuante na sima: ka khelhna peuhmah na chiamteh hi.

¹⁷Mano nusikaltimas paslėptas maišelyje ir mano kaltė užrišta.

¹⁷Ip sungah ka tatlekna bilhin a oma, huan ka thulimlouhna na gonggak hi.

¹⁸Kaip kalnas krisdamas subyra ir uola pajuda iš savo vietos,

¹⁸Huan mual puk bangmahlou a honghi taktaka, a mun akipanin suangpi suanin a om hi;

¹⁹kaip vanduo nuneša akmenis ir liūtys nuplauna dirvožemį, taip Tu sunaikini žmogaus viltį.

¹⁹Tuiten suang a kiamsak ua; huaia dimletten leia leivui a tai mang uh; huan mihing lametna na hihsia hi.

²⁰Tu nugali jį nuolat, ir jo nebelieka, Tu pakeiti jo veidą ir pavarai jį.

²⁰Khantawnin amah na zou a, a paia; a mel na lamdang saka, amah na sawl mang hi.

²¹Jei jo sūnūs gerbiami, jis nežino; jei jie niekinami, jis nepastebi.

²¹A tapate zahin a om ua, aman a theikei; hihniamin a om ua, himahleh aman amau ahi chih a theikei.Himahleh a tunga a sain natna a neia, huan a sunga a khain a sun hi.

²²Jis jaučia savo kūno skausmus, ir jo siela kenčia”.

²²Himahleh a tunga a sain natna a neia, huan a sunga a khain a sun hi.