1“Žmogus, gimęs iš moters, gyvena trumpai, bet daug vargsta.
1Munhu akazvarwa nomukadzi anamazuva mashoma, azere nokutambudzika.
2Jis kaip gėlė auga ir nuvysta. Jis dingsta kaip šešėlis ir nepasilieka.
2Anobuda seruva, ndokusvava; Anotizawo somumvuri, haagari.
3Ar Tu atversi savo akis į tokį ir nusivesi mane į teismą su savimi?
3Ko munotarira munhu akadai nameso enyu, Muchinditonga here?
4Kas gali iš netyro padaryti tyrą? Niekas!
4Ndianiko angabudisa chinhu chakanaka pane chakaipa? Hakuna.
5Jo dienos yra tiksliai nustatytos ir mėnesiai suskaičiuoti. Tu nustatai jam ribą, ir jis jos neperžengs.
5Mazuva ake zvaakatarwa, mwedzi yake yakaverengwa nemi, Makamutarira miganho yaasingatenderwi kudarika;
6Atsitrauk nuo jo, kad jis pailsėtų, kol kaip samdinys sulauks savo dienos.
6Regai kumucherekedza, azorore, Kusvikira apedza zuva rake somubatiri.
7Medžiui yra viltis, kad ir nukirstas atžels ir iš kelmo išaugs atžalos.
7nekuti kana muti uchinge watemwa, kune tariro kuti uchabudazve, Uye kuti davi rawo nyoro haringaperi.
8Nors žemėje jo šaknys pasensta ir jo kelmas apmiršta dulkėse,
8Kunyange mudzi wawo ukakwegurira muvhu, Nehunde yawo ikafa pasi;
9bet, gavęs vandens, jis atželia, krauna pumpurus ir išleidžia šakeles kaip jaunas augalas.
9Kunyange zvakadaro uchabukira kana wanzwa kunhuhwira kwemvura, Ndokubudisa matavi somuti muduku.
10O žmogus miršta, ir nebėra jo; atiduoda žmogus savo dvasią, kur jis yra?
10Asi munhu anofa, akaparara hake; Zvirokwazvo munhu anorega kufema, zvino aripiko?
11Kaip vanduo išgaruoja iš jūrų, upės nusenka ir išdžiūsta,
11Mvura inopera pagungwa, Uye rwizi runopera nokupwa;
12taip žmogus atsigula ir nebeatsikelia. Kol dangūs pasibaigs, jis neatsibus; niekas jo nepažadins iš miego.
12Saizvozvo munhu anovata pasi, akasamukazve; Havazomukizve kusvikira denga rapera, Havangamutswi pahope dzavo.
13O kad paslėptum mane kape ir laikytum paslėpęs, kol praeis Tavo rūstybė; nustatytam laikui praėjus, vėl mane atsimintum.
13Dai muchindivanza henyu paSheori, Muchindichengeta pakavanda, kusvikira hasha dzenyu dzapfuura, Munditemere nguva yakatarwa, yamungandirangarira nayo.
14Ar miręs žmogus prisikels? Per visas man skirtas dienas aš lauksiu permainos.
14Kana munhu achinge afa, angararamazve here? Ndaimira hangu mazuva ose okutambudzika kwangu, Kusvikira kusunungurwa kwangu kuchisvika.
15Tu šauksi, ir aš atsiliepsiu; Tu ilgėsiesi savo rankų kūrinio.
15Maizodana, ini ndikakupindurai; Maishuva basa ramaoko enyu.
16Tu skaičiuoji mano žingsnius, bet neįskaityk mano nuodėmės.
16Asi zvino munoverenga nhambwe dzangu;
17Mano nusikaltimas paslėptas maišelyje ir mano kaltė užrišta.
17Kudarika kwangu kwakasungirwa muhombodo, Munosunga zvakaipa zvangu.
18Kaip kalnas krisdamas subyra ir uola pajuda iš savo vietos,
18Gomo kana richiwa zvirokwazvo rinopfupfunyuka, Uye dombo rinobviswa panzvimbo yaro;
19kaip vanduo nuneša akmenis ir liūtys nuplauna dirvožemį, taip Tu sunaikini žmogaus viltį.
19Mvura inochera mabwe; Kuyerera kwayo kunokukura guruva renyika;. imwi munoparadza tariro yomunhu.
20Tu nugali jį nuolat, ir jo nebelieka, Tu pakeiti jo veidą ir pavarai jį.
20Munomukunda nokusingaperi, iye akapfuura hake; Munoshandura chiso chake, ndokumudzinga.
21Jei jo sūnūs gerbiami, jis nežino; jei jie niekinami, jis nepastebi.
21Vana vake vanokudzwa iye asingazvizivi; Vanoderedzwa, asi iye haaoni vachiitirwa izvozvo.
22Jis jaučia savo kūno skausmus, ir jo siela kenčia”.
22Asi kana ari iye, nyama yake inorwadziwa, Mweya wake unochema mukati make.