¹Jobas tęsė savo palyginimą:

¹Eyüp yine anlatmaya başladı:

²“O kad aš būčiau kaip anksčiau, kaip tomis dienomis, kai Dievas mane saugojo.

²‹‹Keşke geçen aylar geri gelseydi,Tanrının beni kolladığı,

³Kai Jo žiburys švietė virš mano galvos ir prie Jo šviesos vaikščiojau tamsumoje,

³Kandilinin başımın üstünde parladığı,Işığıyla karanlıkta yürüdüğüm günler,

⁴kai mano jaunystės dienomis Dievo paslaptis buvo virš mano palapinės.

⁴Keşke olgunluk günlerim geri gelseydi,Tanrının çadırımı dostça koruduğu,

⁵Kai Visagalis dar buvo su manimi ir mano vaikai buvo šalia manęs,

⁵Her Şeye Gücü Yetenin henüz benimle olduğu,Çocuklarımın çevremde bulunduğu,

⁶kai ploviau kojas piene ir uolos liejo man aliejaus upes.

⁶Yollarımın sütle yıkandığı,Yanımdaki kayanın zeytinyağı akıttığı günler!

⁷Kai išeidavau prie miesto vartų, kai aikštėje paruošdavau sau vietą,

⁷‹‹Kent kapısına gidipKürsümü meydana koyduğumda,

⁸jaunuoliai, mane pamatę, slėpdavosi, o seniai atsikėlę stovėdavo,

⁸Gençler beni görüp gizlenir,Yaşlılar kalkıp ayakta dururlardı;

⁹kunigaikščiai liaudavosi kalbėję ir užsidengdavo ranka savo burnas.

⁹Önderler konuşmaktan çekinir,Elleriyle ağızlarını kaparlardı;

¹⁰Net kilmingieji nutildavo, ir jų liežuvis prilipdavo prie gomurio.

¹⁰Soyluların sesi kesilir,Dilleri damaklarına yapışırdı.

¹¹Kas mane matė ir girdėjo, kalbėjo gera apie mane ir man pritarė,

¹¹Beni duyan kutlar,Beni gören överdi;

¹²nes aš išgelbėjau vargšą, prašantį pagalbos, ir našlaitį, kuris neturėjo kas jam padėtų.

¹²Çünkü yardım isteyen yoksulu,Desteği olmayan öksüzü kurtarırdım.

¹³To, kuris būtų pražuvęs, palaiminimas pasiekė mane, ir aš suteikdavau džiaugsmo našlės širdžiai.

¹³Ölmekte olanın hayır duasını alır,Dul kadının yüreğini sevinçten coştururdum.

¹⁴Teisumas man buvo rūbas, o teisingumas­apsiaustas ir vainikas galvai.

¹⁴Doğruluğu giysi gibi giyindim,Adalet kaftanım ve sarığımdı sanki.

¹⁵Aš buvau akys aklam ir kojos raišam.

¹⁵Körlere göz,Topallara ayaktım.

¹⁶Aš buvau tėvas beturčiams ir ištirdavau bylą, kurios nežinodavau.

¹⁶Yoksullara babalık eder,Garibin davasını üstlenirdim.

¹⁷Aš sulaužydavau nedorėlio žandikaulius ir iš jo dantų išplėšdavau grobį.

¹⁷Haksızın çenesini kırar,Avını dişlerinin arasından kapardım.

¹⁸Tuomet sakiau: ‘Mirsiu savo lizde, o mano dienų bus kaip smėlio.

¹⁸‹‹ ‹Son soluğumu yuvamda vereceğim› diye düşünüyordum,‹Günlerim kum taneleri kadar çok.

¹⁹Mano šaknys įleistos prie vandens, ir rasa vilgo mano šakas.

¹⁹Köküm sulara erişecek,Çiy geceyi dallarımda geçirecek.

²⁰Mano garbė nesensta ir lankas mano rankoje tvirtėja’.

²⁰Aldığım övgüler tazelenecek,Elimdeki yay yenilenecek.›

²¹Žmonės klausė manęs ir laukdavo tylėdami mano patarimo.

²¹‹‹İnsanlar beni saygıyla dinler,Öğüdümü sessizce beklerlerdi.

²²Po mano žodžių jie nebekalbėdavo, mano kalba krisdavo ant jų.

²²Ben konuştuktan sonra onlar konuşmazdı,Sözlerim üzerlerine damlardı.

²³Jie laukdavo manęs kaip lietaus, plačiai išsižiodavo kaip per vėlyvąjį lietų.

²³Yağmuru beklercesine beni bekler,Son yağmurları içercesine sözlerimi içerlerdi.

²⁴Jei šypsodavausi jiems, jie netikėdavo, mano veido šviesos jie netemdydavo.

²⁴Kendilerine gülümsediğimde gözlerine inanmazlardı,Güler yüzlülüğüm onlara cesaret verirdi.

²⁵Aš parinkdavau jiems kelius ir sėdėjau garbingiausioje vietoje kaip karalius tarp kariuomenės, kaip verkiančiųjų guodėjas”.

²⁵Onların yolunu ben seçer, başlarında dururdum,Askerlerinin ortasında kral gibi otururdum,Yaslıları avutan biri gibiydim.