¹He came to Derbe and Lystra: and behold, a certain disciple was there, named Timothy, the son of a Jewess who believed; but his father was a Greek.

¹Paulius atkeliavo į Derbę ir Listrą. Ir štai ten buvo vienas mokinys, vardu Timotiejus, kurio motina buvo įtikėjusi žydė, o tėvas­graikas.

²The brothers who were at Lystra and Iconium gave a good testimony about him.

²Apie jį gerai liudijo Listros ir Ikonijaus broliai.

³Paul wanted to have him go out with him, and he took and circumcised him because of the Jews who were in those parts; for they all knew that his father was a Greek.

³Paulius panorėjo jį pasiimti su savimi. Jis apipjaustydino jį dėl žydų, gyvenančių tame krašte. Mat visi žinojo jo tėvą esant graiką.

⁴As they went on their way through the cities, they delivered the decrees to them to keep which had been ordained by the apostles and elders who were at Jerusalem.

⁴Keliaudami per miestus, jie liepdavo tikintiesiems laikytis Jeruzalės apaštalų bei vyresniųjų priimtų nutarimų.

⁵So the assemblies were strengthened in the faith, and increased in number daily.

⁵Taip bažnyčios stiprėjo tikėjimu ir kasdien augo skaičiumi.

⁶When they had gone through the region of Phrygia and Galatia, they were forbidden by the Holy Spirit to speak the word in Asia.

⁶Jiems perėjus Frygiją ir Galatijos šalį, Šventoji Dvasia draudė jiems skelbti žodį Azijoje.

⁷When they had come opposite Mysia, they tried to go into Bithynia, but the Spirit didn’t allow them.

⁷Atvykę iki Myzijos, jie mėgino eiti į Bitiniją, tačiau Dvasia jų neleido.

⁸Passing by Mysia, they came down to Troas.

⁸Perėję Myziją, jie nuėjo į Troadę.

⁹A vision appeared to Paul in the night. There was a man of Macedonia standing, begging him, and saying, “Come over into Macedonia and help us.”

⁹Čia Paulius naktį turėjo regėjimą: jam pasirodė makedonietis, kuris maldavo: “Ateik į Makedoniją ir padėk mums!”

¹⁰When he had seen the vision, immediately we sought to go out to Macedonia, concluding that the Lord had called us to preach the Good News to them.

¹⁰Po šio regėjimo mes nedelsdami pasistengėme išvykti į Makedoniją, įsitikinę, kad Viešpats mus pašaukė skelbti jiems Evangeliją.

¹¹Setting sail therefore from Troas, we made a straight course to Samothrace, and the day following to Neapolis;

¹¹Išplaukę iš Troadės, leidomės tiesiog į Samotrakę ir rytojaus dieną į Neapolį.

¹²and from there to Philippi, which is a city of Macedonia, the foremost of the district, a Roman colony. We were staying some days in this city.

¹²Iš čia atvykome į Filipus­pirmąjį šios Makedonijos dalies ir kolonijos miestą. Šiame mieste užtrukome kelias dienas.

¹³On the Sabbath day we went forth outside of the city by a riverside, where we supposed there was a place of prayer, and we sat down, and spoke to the women who had come together.

¹³Sabato dieną išėjome už miesto prie upės, kur pagal paprotį buvo maldos vieta, ir atsisėdę kalbėjome susirinkusioms moterims.

¹⁴A certain woman named Lydia, a seller of purple, of the city of Thyatira, one who worshiped God, heard us; whose heart the Lord opened to listen to the things which were spoken by Paul.

¹⁴Viena dievobaiminga moteris, vardu Lidija, prekiaujanti purpuro drabužiais, kilusi iš Tiatyrų miesto, klausėsi, ir Viešpats atvėrė jos širdį tam, ką kalbėjo Paulius.

¹⁵When she and her household were baptized, she begged us, saying, “If you have judged me to be faithful to the Lord, come into my house, and stay.” So she persuaded us.

¹⁵Kai ji su savo namiškiais buvo pakrikštyta, ėmė mūsų prašyti: “Jei mane laikote Viešpaties tikinčiąja, ateikite ir pasilikite mano namuose”. Ji tiesiog mus privertė.

¹⁶It happened, as we were going to prayer, that a certain girl having a spirit of divination met us, who brought her masters much gain by fortune telling.

¹⁶Kartą, einančius į maldos vietą, mus pasitiko viena tarnaitė, turinti spėjimo dvasią. Spėdama ji daug uždirbdavo savo šeimininkams.

¹⁷Following Paul and us, she cried out, “These men are servants of the Most High God, who proclaim to us a way of salvation!”

¹⁷Ji ėmė sekti paskui Paulių bei mus, šaukdama: “Šitie vyrai yra aukščiausiojo Dievo tarnai ir skelbia mums išgelbėjimo kelią”.

¹⁸She was doing this for many days. But Paul, becoming greatly annoyed, turned and said to the spirit, “I command you in the name of Jesus Christ to come out of her!” It came out that very hour.

¹⁸Taip ji darė daugelį dienų. Nebeapsikęsdamas Paulius atsigręžė ir paliepė dvasiai: “Jėzaus Kristaus vardu įsakau tau iš jos išeiti!” Ir dvasia tučtuojau išėjo.

¹⁹But when her masters saw that the hope of their gain was gone, they seized Paul and Silas, and dragged them into the marketplace before the rulers.

¹⁹Šeimininkai, pamatę, kad jų pasipelnymo viltys žlugo, sugriebė Paulių bei Silą ir nutempė į miesto aikštę pas vyresnybę.

²⁰When they had brought them to the magistrates, they said, “These men, being Jews, are agitating our city,

²⁰Nuvedę pas pretorius, jie tarė: “Šitie žmonės mūsų mieste kelia sąmyšį. Jie yra žydai

²¹and set forth customs which it is not lawful for us to accept or to observe, being Romans.”

²¹ir skelbia papročius, kurių mums, romėnams, nevalia nei priimti, nei laikytis”.

²²The multitude rose up together against them, and the magistrates tore their clothes off of them, and commanded them to be beaten with rods.

²²Prieš juos sukilo ir minia. Pretoriai nuplėšė nuo jų drabužius ir įsakė juos mušti lazdomis.

²³When they had laid many stripes on them, they threw them into prison, charging the jailer to keep them safely,

²³Davę daug kirčių, įmetė juos į kalėjimą, įsakydami kalėjimo prižiūrėtojui rūpestingai saugoti.

²⁴who, having received such a command, threw them into the inner prison, and secured their feet in the stocks.

²⁴Gavęs tokį įsakymą, kalėjimo prižiūrėtojas įgrūdo juos į vidinę kamerą, o jų kojas įtvėrė į šiekštą.

²⁵But about midnight Paul and Silas were praying and singing hymns to God, and the prisoners were listening to them.

²⁵Apie vidurnaktį Paulius ir Silas meldėsi ir giedojo Dievui himnus. Kiti kaliniai jų klausėsi.

²⁶Suddenly there was a great earthquake, so that the foundations of the prison were shaken; and immediately all the doors were opened, and everyone’s bonds were loosened.

²⁶Staiga kilo toks stiprus žemės drebėjimas, jog kalėjimo pamatai susvyravo. Bematant atsivėrė visos durys, ir visiems nukrito pančiai.

²⁷The jailer, being roused out of sleep and seeing the prison doors open, drew his sword and was about to kill himself, supposing that the prisoners had escaped.

²⁷Kalėjimo prižiūrėtojas nubudo ir, pamatęs atviras kalėjimo duris, išsitraukė kalaviją norėdamas nusižudyti: jis pamanė, kad kaliniai pabėgo.

²⁸But Paul cried with a loud voice, saying, “Don’t harm yourself, for we are all here!”

²⁸Bet Paulius garsiai sušuko: “Nedaryk sau pikto! Mes visi esame čia”.

²⁹He called for lights and sprang in, and, fell down trembling before Paul and Silas,

²⁹Paprašęs šviesos, jis šoko vidun ir, visas drebėdamas, puolė Pauliui ir Silui po kojų.

³⁰and brought them out and said, “Sirs, what must I do to be saved?”

³⁰Po to išvedė juos laukan ir paklausė: “Gerbiamieji, ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?”

³¹They said, “Believe in the Lord Jesus Christ, and you will be saved, you and your household.”

³¹Jie atsakė: “Tikėk Viešpatį Jėzų Kristų ir būsi išgelbėtas tu ir tavo namai”.

³²They spoke the word of the Lord to him, and to all who were in his house.

³²Ir jie skelbė Viešpaties žodį jam ir jo namiškiams.

³³He took them the same hour of the night, and washed their stripes, and was immediately baptized, he and all his household.

³³Tą pačią nakties valandą jis pasiėmė juos, nuplovė jų žaizdas ir nedelsiant kartu su visais saviškiais buvo pakrikštytas.

³⁴He brought them up into his house, and set food before them, and rejoiced greatly, with all his household, having believed in God.

³⁴Nusivedęs į savo namus, jis padengė jiems stalą ir su visais namiškiais džiūgavo, įtikėjęs Dievą.

³⁵But when it was day, the magistrates sent the sergeants, saying, “Let those men go.”

³⁵Dienai išaušus, pretoriai pasiuntė liktorius pranešti kalėjimo viršininkui: “Paleisk tuos žmones!”

³⁶The jailer reported these words to Paul, saying, “The magistrates have sent to let you go; now therefore come out, and go in peace.”

³⁶Tas perdavė tuos žodžius Pauliui: “Pretoriai liepia jus paleisti. Galite eiti ir ramiai keliauti”.

³⁷But Paul said to them, “They have beaten us publicly, without a trial, men who are Romans, and have cast us into prison! Do they now release us secretly? No, most certainly, but let them come themselves and bring us out!”

³⁷Bet Paulius jiems atsakė: “Mus, Romos piliečius, nenuteistus viešai mušė ir įmetė į kalėjimą, o dabar nori slapta paleisti?! Šito nebus! Tegul patys ateina ir išveda!”

³⁸The sergeants reported these words to the magistrates, and they were afraid when they heard that they were Romans,

³⁸Liktoriai perdavė pretoriams šį atsakymą. Išgirdę, kad tai Romos piliečiai, pretoriai išsigando.

³⁹and they came and begged them. When they had brought them out, they asked them to depart from the city.

³⁹Jie atėjo, atsiprašė ir išsivedę prašė, kad paliktų miestą.

⁴⁰They went out of the prison, and entered into Lydia’s house. When they had seen the brothers, they encouraged them, and departed.

⁴⁰Išėję iš kalėjimo, Paulius ir Silas užsuko pas Lidiją, pasimatė su broliais, padrąsino juos ir iškeliavo toliau.